Sąsiuviniai

 

rašyta apie 1989-1993

sąsiuvinis anksčiau:

Gyvenime galima pastebėti,skirtingai negu tuomet, kai buvai vaikas, kad ne visi suaugę būna protingi, kad moterys dažniausia tokios, kokias aprašo knygos: tai šnekios ir tuščios, nors būna ir protingų. Kad žmogus gyvenime dažniausia sumaišo savo kelius ir dėl to jo gyvenimas vyksta chaose. Žmonės nesikeičia. Todėl beviltiška tikėtis ko nors įvyksiančio . “Viskas įvyko tuomet, kai tu gimei, nuo to laiko nieko neįvyko”- tu tik dabar pradedi tai suvokti.

Vaikščioja mirtimi užsikrėtę žmonės.

Gyvenimas būtų visai gražus dalykas, jei kartas nuo karto nebūtų to milžiniško pasišlykštėjimo savimi.

Yra priešmirtiniai kliedesiai. Yra ir pomirtiniai kliedesiai. Pasaulis dabar tai išgyvena. Priešmirtiniai kliedesiai buvo 1920-1940.

 

  • Ar tu tiki Dievu?
  • O žmogumi?

 

Šiandien mačiau gražią moterį. Tai buvo nuostabu ! Gražūs ir negražūs žmonės egzistuoja tartum atskirai nuo paties savęs. Grožis nepriklauso atskiram žmogui , o žmogus grožiui. Gali gėrėtis grožiu , tobulumu formų žmoguje , nematant paties žmogaus. Bjaurų žmogų tu turi stebėti kaip negražų daiktą ir jis negali nieko sakyti , prieštarauti         , jis tarsi kaltas savo bjaurumu.Gražų žmogų tu irgi gali stebėti , jeigu jis leidžiasi stebimas – nes jis gali to ir nenorėti – tai jo teisė (bjaurus žmogus tokios teisės neturi). Taigi , tu gali mėgautis šiuo malonumu –grožio stebėjimu- nematant grožyje subjekto , o tik objektą . Objektyvus grožis .Tai kažkas tokio , ko žmogus nesuvokia protu.

 

  • Vartoji alkoholį?
  • Rūkai?
  • Moterys…?
  • Tai gal tu ir apie savižudybę niekada nepagalvoji?

 

Daužyti girtam sieną ir rėkti, kad čia turi būti durys, tai tas pats,kas antrą kartą paragavus pažinimo vaisiaus pasakyti: “ Nieko tokio” arba “ Prasivėrė kalnas ir išbėgo pelytė.”

 

Kamparčikosai

 

Aš esu šlykštus žmogus, baisus.Kaip žaizda, kaip dvokiantys pūliai tarp kitų žmonių. Ką reikia daryti, kad nebūtum toks šlykštus, kokios reikia atgailos, kad tavo baisumas būtų atleistas. Tokios atgailos tikriausiai nėra, nes ji per didelė žmogui. Aš jos nesuvokiu. Bet žmogui neduota pažinti dalykų, kurių jis nesuvokia, t.y. kurie yra virš jo suvokimo. Bet kad aš šlykštus, baisus, niekingas, mažas ( daug šlykštesnis, daug baisesnis, daug niekšingesnis) – aš tai suvokiu. Jei suvokiu tai, vadinasi turi būti ir atgaila. Kokios reikia atgailos savo niekšingumui nuplauti. Kokios?

Fizinės atgailos negali būti, nes tau ji nieko nereiškia. Iš visų pasninkų ar šiaip iš viso to, kas surišta su kūno kankinimu, tu iš viso to pasidarai mazochistinę pramogą. Tai būtų ne atgaila, ne bausmė, o eilinis pasijutimas aukščiau už visus. Išaukštinimas įveiktas atgailos ir didžiavimasis tuo. Ne, tai negali būti surišta su kūnu. Bet gi ne man spręsti atgailos būdą ir dydį. Gal tai nebus meilė?

 

Nekaltybės praradimas tai nėra pergulėjimas su moterimi. Praradimas nekaltybės įvyksta pirmą kartą įsimylėjus.

 

  • Paskolink stikliuką
  • Aš negeriu

–     Pelėdgalvis

 

Dėl ko NSO sako, kad reikia gyventi pagal Bibliją. O krikščionys sako, kad NSO tai šėtono darbas. O gal Biblija suklastota?

 

Visi dideli žmonės sėdėjo mokyklose galiniuose suoluose.

Šizofreniška nuotaika – tai depresija be nevilties.

 

  • Tau patinka pankrokas ?
  • Tau patinka duona ?

 

“ Paklydę savo mintyse “,” Potencija 6 val. ryto “, “Laukinės žąsys”, “ Metodika “

Jis gulėjo aukštielninkas . Gulėjo savo geležinėje lovoje ir galvojo. Savaime suprantama – galvojo apie žmogų. Tai vienintelis įdomus ir slaptingas galimų apmąstymų objektas. Tik žmogus tvarko gyvenimą remdamasis jausmais , tik žmogus gali rinktis, ką valgyti – mėsą ar daržoves . Tik žmogus gali diskutuoti apie Dievą. Taigi jis gulėjo ir mąstė. Jau seniai buvo išniekinęs pasaulį, ne paniekinęs , bet išniekinęs. Paniekinęs tai reiškia , kad esi aukščiau pasaulio , jo reikalų ir tu tik jį šaltakraujiškai niekini , o išniekinęs – tai kažkas panašaus į išprievartavimą – tai malonumas, kažkas panašaus į keršto saldų malonumą , tai mėgavimasis išniekinimu. Išniekindamas , savaime suprantama, tu esi to pasaulio dalis , nes nebūdamas jo dalimi negali jo išniekinti. Išniekindamas juokiesi , šaipaisi iš pasaulio , bet kartu ir supranti , kad jei nebūtų pasaulio , tai nebūtų ir tavo patyčių objekto , ir tada dingtų tavo malonumas , o ir tu pats taptum nieku , nes neturėtum ką niekinti , nes vis dėlto išniekindamas pasaulį bandai pats iškilti virš jo , o dingus pasauliui, tu neturėtum virš ko iškilti ir liktum tiktai niekas , nes gi tu nepradėsi niekinti save   , šaipytis iš savęs , tuo neaišku ką paniekindamas ir ką iškeldamas ir ar tai būtų malonumas ? Taigi jis gulėjo ir mąstė apie žmogų , apie pasaulį , kurio dėka žmogus gali iškilti . Jis negali niekinti žmogaus , nes tai jau Dievo privilegija. Jam belieka niekinti pasaulį, nes tiktai taip jis pasijunta kažkuo.Pažiūrėjęs į save ar į Dievą ( jei tai įmanoma) , jis vėl pasijunta niekas . Taigi , gulėjo ir mąstė apie viską ir apie nieką. Jis dėjo , atėmė , daugino , dalino , išvedinėjo formules iš šių dviejų žodžių – “ kažkas “ ir “niekas “. Ir išvados vietoje jam iškildavo tik “?”. Tuomet ir vėl iš pradžių gulėjo ir mąstė.

 

Seniai egzistuoja įvairios lažybos, pvz. Pereiti nuogam per miestą už kokią nors sumą pinigų. Ką tai parodo ar simbolizuoja?

 

Aš niekada nebūsiu žvaigžde – gerai ! – nebus progos nutukti.

 

Tik sugulęs su moterimi pajunti savo išmankštintą žodžių gudrumą.

 

Man patiko liežuvio galu justi prakaito sūrumą ant jos kaklo.

 

Kodėl Jėzaus nepažino po prisikėlimo Marija( Jn 20;14 ) ir jo mokiniai ( Jn.21; 4 ) ?

Tuščias kryžius šaukiasi tavęs .

 

Jei moterys būtų protingos, jos niekada nesirodytų rytais apsimiegojusios savo vyrams.

 

 

Mes geriam, svaiginamės, geriam tikėdamiesi vieną dieną po ilgo ilgo gėrimo pabusti ir pamatyti palinkusią virš manęs nuostabią nepažįstamąją, kuri paduotų man ranką ir tartų”eime”. Ir aš be jokių klausimų ( jie netgi nekiltų ), nueičiau su ja, palikęs viską praeityje.

 

Tik santykyje su kitais mes realizuojame save. Todėl pasitraukti iš žmonių ( pvz. Į

kalnus) gali prilygti savižudybei.

 

Tik gražūs žmonės daro įtaką (kas yra gražu?). Tai taip pat mistiška kaip gyvenimas, mirtis. Niekas nežino kas tai, tik visi tai jaučia.

 

Kas geriau : gerti ar gyventi vaikantis turtų?

 

Sunkiausiais dalykas užmiršti vakarykščią dieną ir neturėti į ją jokių pretenzijų. Tuo ir pasireiškia Kristaus mokymas.Jis netiesiogiai tai visa kuo rodo . Vakarykštė diena tave valdo- reiškia tave valdo nuodėmė.O jei ta diena buvo be nuodėmės ar šiaip puiki (!?) diena ar šventė ir tau buvo gera ?- norėdamas tą laimę pakartoti- ją tik sudaužysi mintyse( kvaily- juk laimė nepakartojama ). Taigi , tai yra be galo sunku- išmokti gyventi taip , kad tavęs nevaldytų vakar diena. Net ne tai , kad tavęs nevaldytų , tiksliau, kad tu apie ją negalvotai , o jei pagalvotai , tai tik kaip apie nepakartojamą dalyką ir iškart užmirštai, – neatlikdamas jokių veiksmų pakartoti praėjusiai dienai.

 

 

Gerai , kad Darius išvyko į N.Y. Kai vienai panai pasakiau , kad mano draugelis gyvena N.Y. ji iškart man atsidavė . Taigi , jo kelionė buvo naudinga.

 

 

Žmogus , kol gyvena , turi kažką veikti. Jisai , pavyzdžiui, pjaudavo žolę.Išeidavo ryte į laukus , pažiūrėdavo į kylančią saulę , prisimerkdavo, akys pritvinkdavo ašarų , tuomet paimdavo dalgį ir pjaudavo , pjaudavo. Vakarop kūnas pailsdavo.Tada jis sustodavo. Kepure nusišluostydavo nuo kaktos prakaito lašus , atsirėmęs į dalgį nudelbdavo akis į žemę ir žiūrėdavo. Akys nepritvinkdavo ašarų. Ryte į saulę , vakare į žemę. Taip ir pragyveno gyvenimą. Paskui numirė. Laimingas buvo žmogus. Tiesa , neparašiau ką jis veikdavo žiemą , bet aš pasitikiu skaitytojo nuovokumu , ir galų gale koks skirtumas , ką veikdavo žiemą, svarbu tai , kad jis nesiblaškė ir pragyveno laimingą gyvenimą.

 

 

Stipri arba silpna prigimtis.

 

 

Platonas meną atmeta kaip gadinantį žmones. Kaip nenaudingą.Praktiška.Jokios estetikos. Gal tiesa ir tai, kad jei nebūtų meno, būtų daug daugiau religingų žmonių.

 

 

Kaip tuo laiku nebuvo “ dvasios “supratimo, taip nebuvo ir “meno “ , estetinio išgyvenimo suvokimo. Dailė skirta atvaizduoti daiktus – kuo tiksliau , tuo geriau,poezija – sukelti jausmus , kurie prilygtų eilėse aprašytose situacijose išgyvenimams tikrovėje. Estetinio vertinimo ir distancijos tuomet nebuvo. Šiam amžiui Platono meno teorijos netinka. “ Valstybėje “ rašo , kad žmonės turi būti diferencijuoti , o gale knygos , kad kiekvienas žmogus laisvai renkasi savo gyvenimą. Norint įgyvendinti tokią valstybę reikia , kad jos modelis būtų danguje. Jei tokie gyvenimai žmogui renkantis gyvenimą nėra duodami, tai ir ši valstybė egzistuoti negali ( a la Platonas ).

 

 

Daug kas prieš pradėdamas pokalbį apie meną nori apibrėžti kas tai yra . Jei egzistuotų toks susitarimas , tai mes iki šiai dienai dainuotume sėjos dainas pritariant būgnams. Kiekviena naujove iš pat pradžių atrodo ne meniška , negraži , neatitinkanti to laiko meno kriterijų ir negalinti vadintis menu ir jei egzistuotų toks susitarimas , kiekvieną naujovę reikėtų atmesti, menas neprogresuotų , neįgytų naujų formų , neatspindėtų besikeičiančių žmonių suvokimų, jausmų , galimybių , nes menininkas tuo ir pasižymi , kad nuolat atradinėja terra incognita’s .

 

 

Kai kas nors beldžiasi į tavo duris tu gali atidaryti arba neatidaryti jų . Ar yra trečias variantas?

 

 

…ir tos kortos, šimtus kartų išbūrusios jam ateitį , kuri nė karto nesutapo su jo likimu , nes jis likimą valdė kur kas stipriau , nei bet kuri kortų kaladė , žvaigždė ar delnų ženklai…

 

 

Grožis neturi lyties

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sudaužytas sparnas linguoja pamažu

Skrenda paukščiai į pietus

O mes ar išskrisim kada į ten

Ką mes sudedam žody “ Dangus “

Visa tai mes darom važiuodami

Pasiėmę balsuojančią merginą iš pakelės

Ir kaip pasakoj užsimušam

Įvažiavę į sieną

Į tuštumą be išeities

Vis bandom važiuoti

Su mirusiąja šalia

Sparnas paukščio sugijo

Dabar ruduo

Kada išskrisim

Į ten

Kur sudėję

Maistą šaldytuve

Į ten

Kur mes nematom

Trijų žvaigždučių kvadrato savyje

Į ten

Kur mirusiųjų nėra

Ir tos merginos šalia

Į ten

Kad pagaliau

Įš čia

 

 

Aplodismentai tam kas nesitikėjo jų sulaukti

Ir raktas pasuktas duryse bando mintis surišti

Traukinyje arba ten arba

Jei suspėjam su gyvenimu

Tai neįvertinam to ko galim ir neturėti

Visa tai tai balandžiai kurie neskrenda į pietus

Tai šamanai gulintys mintyse

Tai žodžiai užantyje

Tai gyvenimas šalia

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Paskubom mestas žvilgsnis

Spūstyje minios

Įsirėžia į atmintį

Giliau nei visa tai.

Įdėmus stebėjimas savęs

Veidrodyje ryte

Ne visada sėkmingas

Kaip ir naktis kurią norėjai sunaikint.

Lietimas daiktų ne visada malonus

Kai vietoj kieto pagrindo

Užčiuopiam kažką glitaus, šlykštaus

Neapčiuopiamo kaip pats laikas

Visada kankina tai ko neturi būti

Kaip ir tylus vaiko verksmas

Šeštą valandą ryto vidury laukų.

Kartais susiduriame su tuo

Ko mes trokštame ką susapnuojame

Sutinkam slapčiausias svajas

Kaip magnetas atsisukę į jas

Mes atatupsti traukiamės

Kol galų gale vainikuojasi viskas

Kvailu bėgimu

Nuo to neįvardinto jausmo. Skausmo

Prieš save išsigandę gelmės

Besiveriančios erdvės

Bėgame

 

 

Popierius – gyvenimas

Gama – šuva

Mažesnis blogis

Didesnis blogis

Eik savo keliu

Sugrįžk laiku

Gyvenk saiku

Ir mirk sykiu

 

 

 Sąsiuvinis dar anksčiau:

 

 

Laisvė – tai Dievo nepažinimas

 

 

Biblijoje nėra žodžio “ laisvė”( Yra !)

 

 

Kai aš bijojau ištart žodį “Dievas “, vartojau žodį “muzika “. Kai išmokau tarti žodį “Dievas “ , “ muzika “ man tapo nebereikalinga.

 

 

– Ar įmanoma visas mintis pastoviai remti į mirtį ?

– Neįmanoma, nes tuomet tu taptum Kristumi.

 

 

Garbė ir pinigai – artimiausi pasaulio giminaičiai

 

 

  • Tu geri kaip paskutinis alkoholikas.
  • Gerai , nuo šiolei gersiu kaip pirmutinis .

 

 

Sunku duoti patarimą jaunuoliui , klausiančiam -“ką daryti” gyvenime . Bet ką atsakyti į šį klausimą žmogui , kuris jau baigia nugyventi gyvenimą ? ( jaunam žmogui galima atsakyti “ Eik, pasionanizuok – praeis “, o ką atsakyti senam ? )

 

 

Žmonės, sudėję savo viltis į pinigus ir šlovę ( nors šiais laikais daugiausia į pinigus , nes pinigai dažniausia reiškia ir šlovę ), parodo ne tik gyvenimo nesuvokimą ,bet ir netikėjimą į viltingą gyvenimą po mirties , į tikrąją laimę ( nes tai apgaulinga laimė , jei ji su pinigais ateina ir išeina ) tuo parodydami ne tik netikėjimą Dievo pažadais , bet ir pačiu Dievu .

 

 

  • Kodėl tu nekuri šeimos , nedirbi, neaugini vaikų ?
  • Nematau tame prasmės.
  • O kame matai prasmę – dykinėjime ?
  • Mąstyme apie gyvenimo prasmę.
  • O kas tai yra ?
  • Kol kas negaliu į tai atsakyti, o gal ir niekuomet negalėsiu . Tik galiu jau pasakyti, kad šeima , darbas – tai iliuzija , o ne prasmė.

 

 

Kiekviena laiminga santuoka didina iliuzijos galimybę

 

 

Dievo jutimas – tai panašu į stovėjimą sraunioje upėje . Tu žinai , kad tai yra , tu jauti šaltį , jauti siautulingas sroves , jauti Dievą , kuris yra nepažinus iki galo. Ir tu niekam kitam negali parodyti šio savo Dievo , šio jutimo , nes tau užsinorėjus taip pasielgti , pasėmus upės vandens į rieškučias jis išbėgs pro tarpupirščius . Taip tu ir stovi, jausdamas Dievą ir gana kvailai atrodydamas kitiems.

 

 

Kristus mums siūlo krikštą , jis siūlo nuplauti nuodėmes savo krauju. Dievas Eklezijaste sako, kad tuos puodus , kurie neišsivalo ( nes užkietinę save ), jis išdegins savo ugnimi , kad visi suodžiai išdegtų. Taigi, kas nenusiplaus Kristaus krauju, bus išdeginti apokalipsine apsivalymo ugnimi.

 

 

Pradžios 2 : 25-“ Ir abudu buvo nuogi , ir žmogus ir jo žmona ir abudu nesigėdijo “. Kada nesigėdija vyras ir žmona vienas kito ?- kai sugula.Tai reiškia , kad žmogus ( dar tuomet ne vyras ) ir žmona buvo pastoviam sex akte.( perpetum mobile sex machine ) Ir tai buvo rojus ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Jie nežinojo, kas tai yra jų atskyrimas , jie nežinojo tokios būsenos , kai jie ne seksualiniame akte.Tuomet žaltys , gudriausias iš gyvūnų, sumanė irgi sueiti su moterimi . Moterį įkalbėjo ( moteriai malonumas juk tas pats – ir tai buvo tas uždraustas vaisius – juk ji galvojo, kad nuo žalčio galbūt bus dar maloniau ? Žodžiu , pirmapradės nuodėmės , kaip ir visų, matyt, nuodėmių pagrindas smalsumas – “ o gal ?” klausimas ) Ir moteris nieko TUO MOMENTU neprarasdama suėjo su žalčiu. Tuo momentu , kai buvo patenkinamas jos smalsumas su žalčiu , vyras buvo atsiskyręs. Kai vyras ir moteris atsiskyrė , jie jau nebebuvo sex akte , jie nebebuvo tam malonume, kai būni užsimerkęs ir jauti pastovų malonumą , tuomet “ tai abiejų akys atsivėrė ir juodu pasijuto nuogu esančiu “ . Tik atsiskyrę vyras nuo moters gali pamatyti vienas kito gėdą ir tuomet jie pradėjo vienas kito gėdytis . Ir buvo toks momentas, kai moteris dar smaginosi su žalčiu , o vyras jau matė nuodėmę ir visą gėdą. Nuo to laiko pirmiau įžiūri nuodėmę visame kame , o moteris pirmiau pasiduoda jausmams. Vyras buvo nubaustas , kad patikėjo moteriške, nepagalvojęs apie Dievą. Rojus – nepertraukiamas aktas. Bet čia buvo pažeistas tik vienas įsakymas – nevalgyti nuo blogio bei gėrio atpažinimo medžio. Kadangi buvo duotas įsakymas , jis ir buvo pažeistas . Pradžios 3: 22 rašoma apie gyvybės medį . Jis( gyvybės medis ) nebuvo prieš tai paminėtas – nesukėlė smalsumo , nebuvo uždraustas , todėl nebuvo pažeista dar viena taisyklė .

Beje , ten pat Pradžios 3:22 rašoma , kad “ Adomas pasidarė kaip vienas iš Mūsų “. Taigi “jis pasidarė “ tuomet , kai išsiveržė iš sex akto varžtų. Savaime suprantama tuomet , kai tu esi sex akte, tu negali galvoti , mąstyti , protauti. Tik nutraukęs aktą gali pradėti visa tai daryti.Taigi , Adomas tapo tokiu kaip Jie , kuomet nutrūko sex aktas ir jis pradėjo galvoti. Savaime suprantama , tik galvodamas tu gali atskirti gėrį nuo blogio. Taip jis tapo tokiu kaip Jie – vadinama ”protinga būtybe” – galinčia skirti gėrį nuo blogio. Tuomet Dievas ir paslėpė gyvybės medį . Kol žmogus buvo tik sex mašina ir negalėjo protauti , Dievui nebuvo reikalo slėpti gyvybės medį , nes matyt jis atrandamas tik būnant protinga būtybe. Kai žmogus tapo homo sapienc, t.y. pradėjo protauti, tuomet Dievas ir paslėpė gyvybės medį , bet jo neuždraudė , nes tuomet visa žmonija tikriausia būtų jo paieškose.

Taigi , pirmiausia žmonija savo evoliucijoje išėjo iš malonaus instinkto ( sex akto ) pasaulio ir pradėjo protauti.Vėliau…beje, Dievas nenorėjo , kad žmogus atsikastų ir nuo gyvybės medžio ir amžiams gyvas liktų. Savaime suprantama, fizinis kūnas amžiams gyvas neliks . Amžiams gyva išlieka tiktai dvasia .Taigi , sekantis žmonijos vystymosi etapas po instinkto ir proto etapų bus dvasios vystymosi etapas. Žmogui buvo duoti instinktai , kad jų pagalba taptų protingas . Dabar žmogus turi protą , kad jo pagalba taptų dvasingas. Ar sugebės žmogus taip pasinaudoti protu , kad Dievas jį nubaustų ir žmogus iš fizinės protaujančios būtybės taptų dvasia? Būdamas instinktų būtybe, žmogus privalėjo nusikalsti , kad taptų protingas , todėl taip išeina , kad dabar žmogus turi taip pasinaudoti protu ( sukurti masę atominių branduolinių ginklų ir kt. ), įvykdyti sąmoningą nuodėmę , kad būtų atskirtas – kaip vyras buvo atskirtas nuo moters – nuo savo fizinio kūno, ir galbūt nuo nuodėmės kaltininko – proto, ir taptų dvasia. Bet kadangi , Jie naudojasi protu ir yra dvasia , vadinasi, nuo proto žmogus nebus atskirtas.Tarp kitko, gyvybės medis , kadangi jis yra neuždraustas ir mes jo neieškom ir jis yra vartai į amžinybę, ar tai nebus į Kristų per mirtį? Ar Kristaus įsteigtas duonos laužymas ir vyno gėrimas, t.y. eucharistija ir nebus gyvybės medis, kurio vaisių paragavę, bus gyvi per amžius ?

 

 

1 Kor 11:9 “ ne vyras buvo sutvertas moteriai, o moteris vyrui “. Moteris išdavė vyrą, sueidama su žalčiu. Tik vyras gali išduoti Dievą. Todėl vyro sugulimas su kita moterimi nėra tokia didelė nuodėmė kaip iš moters pusės.

 

 

Žmonės per daug tvirtai įsitikinę , kad jie gyvena.

 

 

– Kas yra gyvenimas ?

– Apgaulė.

– O kur tuomet tiesa?

– Mirtyje.

( – O kur yra mirtis ?

– Kristuje. )

 

 

Žmonėms negalima sakyti tiesos. Jie to nepakeltų. Kristus nešnekėjo tiesiai , o palyginimais , kad “ kas turi ausis – teklausytų “ . O kas yra tiesa ? Tai yra mirtis . Juk žmogui tikrai sunku gyventi visą laiką mintis koncentruojant į mirtį. O gal tai ir nėra būtina – mirtis ir taip mus pasiims , neatsiklausus mūsų ir nepriklausomai nuo to, ar mes galvojame apie ją, ar ne. Bet gyventi galvojant apie mirtį – tai ne galvoti visą laiką apie savo fizinį galą, tai reiškia pažiūrėti už tos ribos , kuri ir yra mirtis . Ir iš tos pusės žiūrėti ir valdyti visą šį savo gyvenimą . Tik iš tos pusės galima įžvelgti visą čia tvyrantį melą ir bandyti gyventi nesilaikant visuotinės apgaulės įstatymų.Be abejo, tai gana nelengva. Sunku pažvelgti anapus ribos ir dar sunkiau gyventi gyvenimą žiūrint iš anapus ribos.

Mes džiaugiamės gyvenimu. Bet kadangi “ kiekvienam džiaugsme žiaurumas turi savo dalį”, tai mūsų tas džiaugsmas gana keistokas.

 

 

Gyvenimas vibruoja tarp noro , kad snigtų riestainiais ir tarp noro , kad pliauptų alumi.

 

 

Skaičiuotė :

 

Malonumas džiaugsmas

Kančia skausmas

Neapykantos ugnis

Žmogaus meilė – mirtis

Viens du trys

Mirtis Tave pavys.

 

( akcentas ant “ Tave “)

 

 

Savo dienas skandinu aluje ir svajonėse. Svajonėse , aišku , apie moteris.Kartais , dėl skonio , į jas įsimaišo ir vyras . Svajonės, aišku, neįmanomos , dėl to jos ir yra vienatvės pagrindas. Betgi jei jos taptų įmanomos , tai jos jau taptų realybe ir išnyktų , tokios kaip svajonės. Aš to nenoriu – kad svajonės taptų realybe ( vulgaru ) . Noriu jose gyventi , kaip ir gyvenu. Sąmoningai noriu , o pasąmoningai nenoriu , kad nusiraminčiau .Aš noriu gyventi , o masėje trokštu mirti. Noriu mirti , o masėje trokštu meilės.

 

 

–     Kiek žmogus didelis ?

  • Tiek,kiek jis pakelia meilę.
  • Kiek žmogus menkas ?
  • Tiek, kiek jis turi išdidumo atsisakyti meilės.
  • O jei žmogus nusižudo iš meilės, dėl jos nepakeliamumo ?

 

 

Jis nusižudė . Paliko tokio turinio raštelį “ Čia aš gyventi negaliu – gyvensiu kitur “. Bet , atsiprašau , – jis negyvens kitur .

 

 

O , kad atsirastų tokia svajonė , kuriai būtų galima paskirti visą gyvenimą.

 

 

Jei sapnas nėra realybė , tai kodėl po sapne padaryto blogo veiksmo pabudę mes jaučiame sąžinės priekaištus ?

 

 

 

Manęs niekas nemokė , kaip gerti vyną , manęs niekas nemokė ,kaip daryti grogą, manęs niekas nemokė ,kaip rūkomo cigarai, man niekas nesakė iš kokių taurių geriamas konjakas – visa tai aš pats išmokau ir sužinojau iš savęs. Matyt , visa tai yra genuose arba tiksliau užfiksuota žmoguje ( jei tu tai nori atrasti –tu atrasi – arba sukursi taisykles, kuriomis kiti naudosis su malonumu , kaip aksiomomis , nors tai tebūtų tavo paties atradimai –jie atrodys kaip 1000 m. senumo ir dėl to išgrynintos ir tikros manieros ).

 

 

Pūkis mėgsta picą .

 

 

Geriausias imidžas – kūnas .

 

 

He drink’s and he thinks.

 

 

“… tu tik nusišypsok , nusišypsok ir pagalvok – gera…”

 

 

Kai turi pinigų , valia pasireiškia tuo , kad tu susilaikai nuo norimų daiktų pirkimo .

Pagal Katoną “ Pirk ne tai, ko tau reikia , bet tai, kas tau būtina “.

 

 

Žmonės per daug tvirtai įsitikinę , kad jie gyvena. Juk jeigu kas nors kuo nors įsitikinęs , vadinasi, jis tai žino ne šiaip sau , bet remiantis kažkokiais argumentais “ prieš” ar “už” ar kai kuriais kitais įsitikinimais . Visi argumentai ar įsitikinimai remiasi žodžiais ( nes juk bet koks faktas irgi nusakomas žodžiais ). Mes visi gerai žinome, kad žodžius galima pakeisti kitais žodžiais , tuomet ir vienus įsitikinimus galima pakeisti kitais įsitikinimais ar argumentus argumentais ir t.t. Visa tai tik žodžio įvaldymo menas. Nors visais laikais tai buvo aktualu, dabar tai tapo ypatingai svarbus mokslas. Kažkas panašaus į Helenizmo sofizmo ar oratorystės meną ( nors idėjiškai skirtingi , bet labai glaudžiai tarpusavyje susiję dalykai – viskas priklauso tik nuo kalbėtojo sąžinės). Taip ir dabar viskas griūva su to stebuklingojo “ žodžio “ pagalba. Kaip minėjau, įvaldžiusiam žodį žmogui vienintelis kriterijus kitų žmonių atžvilgiu ( nes savo žodį skleisti šiuolaikinis žmogus gali tik žodžio pagalba) tampa jo paties sąžinė. Kadangi sąžinė šiais laikais nėra pats populiariausias kriterijus , tai dažniausia tai paliekama nuošalyje. Daug maloniau yra pasimėgauti savo iškalbingumu ar išjuokti šešiolikmetį, nedrąsiai prasitarusį “ o gal yra meilė?…”.

Vyksta tiesos pakeitimas žodžiu. Jausmams , intuicijai žodžio pagalba priešpastatomas brutalus protas. Reikia atkreipti dėmesį , kad vienintelė proto , ne kaip protingojo žmogaus , bet kaip proto prioriteto prieš jausmus, išraiška yra kalba, nes savo protingumą žmogus gali parodyti tik kalbėdamas su žmonėmis.Kai tuo tarpu žmogui, išreiškiančiam žodžiais savo jausmus, visa tai( kas parašyta anksčiau) skamba truputį net dirbtinai. Nes tokias subtilias substancijas kaip jausmus tikrai sunku įsprausti į iš žodžių sudėliotas sakinių formules. Jausmas netelpa į žodžius , kai tuo tarpu protas kalboje jaučiasi kaip žuvis vandenyje ( Babelio bausmė žmonėms tikriausia yra didžiausia galima bausmė ).

Taigi , kuomet žmonės įsitikinę , kad jie gyvena – visai nesunku juos įtikinti , kad jie negyvena ( žodžių įvaldymo klausimas). Ir tai sukels įrodinėjančiam tik gražaus juoko. Jei tu nori tikrai gyventi , tu neturi būti įsitikinęs tuo.Tu turi pastoviai galvoti “ ar tai, kame aš esu dabar, galima pavadinti gyvenimu ? “. Ir tai liečia visus kitus gyvenimo svarbos klausimus. Tiktai tiek , kad nuo įsitikinimo gyvenimu priklauso labai daug iš to sekančių kitų gyvenimo svarbos išvadų eiga. Paradoksas, bet tu gali gyventi įsitikinęs tuo tik visą laiką abejodamas tuo. Abejonių jūroje galbūt išplaukia ta , laikraštinio laivelio , sutverto vaiko rankų , pavidalu – tiesa.

 

 

Aš niekada negyvenau pagal dogmas ir manau, niekada negyvensiu. Bet jeigu dekalogas ir Jėzaus įsakymai – dogmos, tai tebūnie ! Nors aš niekad to nesilaikiau, bet aš visa širdimi už tai.

 

 

Alkoholis išdegino visus principus, visas ambicijas ( liko plynas laukas – tikriausiai gera vieta kūrybai, jeigu būtų iš ko).

 

 

Kai kuriomis temomis su žmonėmis kalbėtis neįmanoma, tik su monstrais, tad pabūkime monstrais.

 

 

Viskas!! Opozicijos nebėra. Undergraundas išėjo į šviesą ( ir puikiai jaučiasi!! ). Visi geria coca – colą ( apie alų net nepagalvoja). Pasaulis iškastruotas ( Dabar popins                 savo impotenciją). Galas – (pasaulis tapo tobulas).

Todėl tikriausiai žmonėms su savo nupuolimais ir pakilimais taip sunku čia dabar gyventi. Juk tobulą pasaulį kuria robotai, ne žmonės. Žmonės su jausmais tampa praeities atgyvena.( Sudie “meile ir neapykanta”, įpilkit man dar truputį vyno ).

Amerikiečiams kojos neprakaituoja. Arbūzai, vynuogės be sėklų. Visuomenė atsipūtė -hipiai, pankai praeityje. Nieko panašaus nebeliko, o jei kas ir atsiranda, tai parėkauja dėl pinigų ir baigta. Galbūt viskas ir iš tikrųjų gerai. Pasaulis juk neapsivertė aukštyn kojom. “Ko čia šaukti?”.” Galbūt, bet įpilkit man dar vyno”.

 

Kartas nuo karto būtina stipriai išgerti, kad tavęs neapleistų kaltės jausmas ( kuris ypač sustiprėja kitą dieną po išgertuvių), nes per ilgai negeriant gali per daug gerai pradėti apie save galvoti.

 

 

Šlykštumas – vienintelė gyvenime paguoda.

 

 

Šioje abejingumo jūroje esu išlaikęs vieną pykčio salelę, kurią stropiai saugau, nes ji man šiaip ar taip duoda bent šiokį tokį pagrindą ar patvirtinimą, kad gyvenu (juk kiekvieno jausmo tikslas – tai patvirtinti, kad tu gyveni) – tai pyktis bet kokiom šnekom apie ateitį ar bet kokiems ateities planams.

 

 

Galbūt aš noriu mirties dėl to, kad po mirties kas nors visa tai perskaitytų? Koks absurdas. Mirtis darosi beprasmiška, nes tu ne jos pačios nori, bet tik kad kas nors visa tai perskaitytų tavo mirties atveju. Savęs išaukštinimui pasitelkiama net sava mirtis. Kokia nesąmonė. Gyventi tuomet dėl to, kad niekas neperskaitytų. Nereikia vesti užrašų ir tu netrokši mirties. Bet kas tuomet , jei tu nebegali nustoti vedęs užrašų? Tai reiškia tai, kad mirties troškimas nėra užrašų vedimo priežastis. Savęs išaukštinimas, jei užrašai reikalingi dėl savęs, irgi tampa beprasmiu. Tuomet užrašus galima pateisinti, kad ir iš mirties troškimo, o gal ir ne, bet aišku, kad tuomet mirties troškimo priežastis yra tik pati mirtis, o ne užrašai ar savęs išaukštinimas.  

 

 

Viską perėjusiam žmogui normali vidinė būsena – ne, ne abejingumas, o ramuma ir truputis šypsenos. Ne skeptiškumas, ne, o atlaidi šypsena. Ramybė – žiūrint į save, šypsena, truputis šypsenos – žiūrint į aplinkinius žmones.

 

 

Visi romanistai savo gyvenime perrašinėja vieną ir tą pačią knygą.

 

 

Hipiai geria konjaką baruose   su pretenzijom į valkatavimą, pankai tarpuvartėse geria alų su pretenzijom į konjaką.

 

 

Jei tu nori depresiją nuskandinti alkoholyje, tai vargiai tau pavyks. Depresija turi tokią vieną jūros putos savybę: nors ir kaip giliai tu ją slėptum, ji vis tiek iškyla į paviršių.

 

 

  • Aš įsimylėjau.
  • Paskaityk O.Wilde – praeis.
  • Ar įmanoma meilę užgesinti meile?

 

 

Aš noriu noro. Bet kokio, kad tik ko nors norėti. ( Betgi aš jau noriu – aš noriu noro).

 

 

Kartais paryčiais nubudus apima nesuvokiama baimė: Ką aš čia veikiu? Tuomet nepadeda jokie aukšti žmogaus tikslai ar tokios frazės kaip savęs realizavimas, nešnekant apie šeimą ar vaikus. “Ką aš čia veikiu?”Tai nėra paprastas klausimas. Jis turi savo laiką ir vietą. Jis ypatingas tuo, kad į jį nėra atsakymų.Tiesą sakant, šiam klausimui iškilus, atsakymui vietos nelieka. Tik baimė, panaši į tirštą rūką, kai į priekį nei milimetro nesimato. Buka baimė, užvaldžiusi tave, lyg ir atsakymas į šį siaubo paryčių klausimą.

 

 

Vienatvė – skaudi liga? Tuomet pastovus buvimas tarp žmonių – skaudžiausia liga (pastovus košmaras).

 

 

Kaip melžėja, taip ir moteris. O jei atvirkščiai…

 

 

Yra dviejų rūšių ramybė. Gyvųjų ir mirusiųjų ramybė.Gyvųjų ramybė atrodo taip: Nežymi, atlaidi šypsena, tylus džiaugsmas viduje, žmonių supratimas, padėka visiems, t. y. ramybė į išorę. Mirusiųjų ramybė – tai veidas be šypsenos, be jausmo, bet neabejingas, akys lyg ir ilgesingos, lyg ir žiūrinčios į tolį, bet nieko nematančios, o viduje tuštuma, t. y. ramybė, nenukreipta į išorę, bet ir nenukreipta į save. Tai lyg ramybė, atsiradusi šioje terpėje – mirusiųjų ramybė. O ramybės, nukreiptos į vidų, nebūna, nes egoistas niekada negali pajusti ramybės, nes šiaip ar taip ramybė yra susitaikymas su kažkuo. Gyvųjų ramybė – susitaikymas su gyvenimu, mirusiųjų ramybė – susitaikymas su mirtimi.

 

 

Numirk tylėdamas.

 

 

Net mirtininkas kartais apturi linksmybės minutes.

 

 

Vieniši gimdo vienišus. Vienišumas pats savaime nėra joks baisus dalykas, bet šiame pasaulyje vienišumas dažniausiai eina kartu su priedais: depresija, nostalgija, šalinimasis žmonių, mizantropija (?), net mintimis apie savižudybę. Ištrūkti iš šių vienišumo genų užburto rato yra sunku. Nebent tu sueini su tokiais pat vienišais žmonėmis ( ar tai įmanoma, nes vienišumas gal individualus dalykas?)

 

 

…Ir tada mano laisvė tapo mano nelaisve ir aš tapau išsvajotos laisvės kankiniu…

 

 

…atidžiai bestudijuojant TV programas…

 

 

Kur daugiausia gyvybės: ar Platono filosofijoj, Tom Waits muzikoje ar Kafkos pasakyme:” praeiti metai, išskyrus penkias minutes, buvo ištisas košmaras”.

 

 

 

 

–   Ką paskutiniu metu sapnuoji?

  • Gyvenimą.
  • O kur gyveni?
  • O realybė – tai sapnas ar gyvenimas?
  • Tai meilė.

 

 

  • Ar yra kas šiam pasaulyje, dėl ko verta gyventi?
  • Meilė.
  • Ar žmogus tik kančiai sutvertas?

 

 

Amerikiečiai terapeutų – psichologų tauta.

 

 

…ir jau niekada nepakviesiu tavęs drinko, išgerti kartu su manimi…

 

 

Šypsenų kalėjimas

 

 

Žmogus tvirtumą gali įrodyti turėdamas pinigų. Jei žmogų pinigai pakeičia, vadinasi, jis silpnas. Ir jam to nepasakysi – jis tampa pasipūtęs ir t.t. Jis nekreipia į tave dėmesio, nes jis aukščiau už tave, jei tu neturi pinigų. Paradoksas, kad žmogus, užvaldytas, įveiktas pinigų, jaučiasi stiprus. Juk tai tik jo silpnumas, jau nešnekant apskritai, kad tuštybė yra silpnybė. O tuštybė, kilusi iš pinigų, yra žemiausia pakopa. Tarp kitko, žmonėms, kuriuos įveikia pinigai, pinigų kiekis gali būti labai skirtingas: vienam viešpačiu pasijusti užtenka 100 lt., kitam reikia 100000 $ – o rezultatas vienas – tuštybė.

 

 

Ar krikščionišką gyvenseną kokia ji dabar įsivaizduojama gyveno Kristus ? Iš Kristaus gyvenimo būdo padaryta tradicija . Iš to, kuris laužė , nepaisė tradicijų ir įstatymų padaryta tradicija . Ar gali būti dar didesnis Kristaus iškastravimas ? Jo gyvybinės energijos atėmimas, nuleidžiant kraują ? Pagal dabartinį supratimą krikščionio tipas yra tas , kuris eina sekmadieniais į bažnyčią , vakarais kalba poterius ir kartais pasninkauja. Tai jam suteikia teisę žmonių akyse vadintis krikščioniu . Koks absurdas. Kristus apie tokius jo garbinimo būdus išvis nekalbėjo. Jis sakė – garbinkite tiesa ir dvasia. Aišku, tai nereiškia , kad mes aklai laužytume tradicijas , bet visų įstatymų , visų tradicijų pirma turi eiti tiesa ir dvasia. Man atrodo , kad jei draugas serga , tai reikia eiti visų pirma pas jį , o ne į bažnyčią sekmadienį ir gal vakare skaityti evangeliją , o ne poterius, ir meldžiantis kalbėtis su Dievu , o ne taip pat poterius kalbėti. Kaip Kristus sako – šabas padarytas žmogui , o ne žmogus šabui Mk 2,27. Kaip keista iš to , kuris buvo rijikas ir vyno gėrikas Mt11,19 , bendravo su nusidėjėliais ir muitininkais, padaryti tradiciją. Galbūt aš neteisus.

Žmonės išreiškia savo mintis ir būna jomis užtikrinti , bet kas ir kuo šiame gyvenime apskritai gali būti tikras ? Jei mes net nežinome, ar gyvename ?Aš nežinau, koks turėtų būti krikščionis , bet vargiai ar tradicija čia turi ką bendro su Kristumi.

 

 

Ji ne kvailė , bet per daug pamišus , kad ją galima būtų pavadinti protinga

 

 

Egzistuoja vietos ( kapinės , bažnyčios , rūsiai ), kuriose beveik visi žmonės bijo naktį praleisti . Baimės instinktas – kas tai ?

 

 

Išlėksiu į orą

 

 

Bet koks nuoširdus jausmas reikalauja pagarbos

 

 

Padarai veiksmą , po kiek laiko stebi iš kitų žmonių atoveiksmį .Tu jų net neįsivaizduoji. Reikia valdyti save .Geros pamokos.

 

 

Jausmų sugrįžimas

 

 

Didelis absurdas – žmogui didžiuotis prieš kitą žmogų ( bet kuo )

 

 

Gotika – tai menas tų , kurių protas pažeistas svajonių ligos ( arba serga svajonėmis )

 

 

Ar verta meluoti ? – juk gyvenimas – tai pakankama apgaulė , kam į visa tai įvesti dar vieną apgaulę.

 

 

Tuomet viskas buvo tarp realybės ir sapno , nes sapnas buvo realybė , o realybė – sapnas. Taip ir vaikščiojau savo sapne – realybėje , nesiekdamas kojomis žemės , skraidžiojau padebesiais , kol nebuvau , kaip Liuciferis , žiauriai nutrenktas ant žemės.

 

 

You have family

And you have a dog

One member of family

With witch you can talk

It is dog.

 

 

Jaunystės receptas – šypsena ir kuo daugiau meilės visiems.

 

 

Jeigu valgai , groji, dirbi , galvoji – visa tai darai dėkodamas Dievui , tai kodėl dar yra klausiama, už ką dėkoji Dievui . Pl. 1 Kor 10, 30

 

 

Mes mylim grožį tol, kol nepradedame jo naikinti , griauti . Po to mes jį mylime dar labiau.

 

 

Svarbu įvaldyti vieną sritį . Įvaldęs vieną sritį, tu sužinai pagrindinius principus . Sužinojęs pagrindinius veikimo principus ( o jie vienodi visose sferose ), tu gali spręsti ir apie kitus dalykus . Aišku , iki galo jų gal ir neįvaldysi , bet pagrindą žinosi . ( vargas diletantams )

 

 

Sokratas mano , kad laisvė – tai galimybė atlikti gerus darbus . Aš manau, kad 21 a. kai kas pasikeitė : laisvė – tai galimybė atlikti blogus darbus.

 

 

Geriausias masažas – elektros kėdė

 

 

Baisu , kai tu pats tampi savo pozos auka

 

 

Tu galvoji apie neapykantą . Kai tau pasako , kad tai negerai , atsakai – na ir kas , aš tam turiu teisę. Šiandien visi turi teises . Kaip prieš 2 tūkstančius žydai turėjo įstatymą , taip ir mes dabar turime begalę teisių. Ir nors įstatymas buvo duotas Dievo , o teisės žmonių sugalvotos – nei tas , nei tas neatitinka žmogaus vidaus. Tai tik išorė. Tai tik pasiteisinimas prieš kitus žmones , tai teisumas prieš kitus žmones, bet ne prieš save ar Dievą. Kristus tai parodė. Nors dabar ir nėra antro Kristaus ( nors Kristus tai nenumiręs…) , turėtume pamiršti savo kvailas teises ir elgtis pagal sąžinę.

 

 

Tikri idealistai buvo senovės graikai – romėnai. Dabar priviso visokių hipių – meilės nešėjų , kurie pakiliai šneka apie meilę kaip gyvenimo esmę – paprasčiausia ją nuvertindami iki aistros , troškimo. Jie idealus sumaišė su materija ir šį mišinį mano esant meile. Meilė nugalės blogį – rėkia dulkindamiesi hipiai – šlykštu. Nesakau , kad fizinė meilė blogai , anaiptol – puiku. Bet tik nereikia trypiant idealus , garbinant materiją rėkti – meilė yra viskas.

 

 

Pirmiausia būna ilgas vidinis nepasitenkinimas( nesuprantama).Tai norėdamas suprasti, tu pereini į antrą fazę – tiesos suvokimą .Trečia fazė yra nepasitenkinimas , bet žinant, kaip ir ko siekti. Tai jau ne anarchinė destrukcija – atvirkščiai – tai statymas, kūrimas. Bet kadangi daugumai tiesa nežinoma , tai jiems tai atrodo kaip destrukcija. Kadangi gyvendamas teisingai, tu nesitaikstai su visuomenės nuomone – tai juos žeidžia.

 

 

 

Kodėl mes mylime ( o gal spekuliuojame ) mirtį ? Todėl , kad mes jos nepažįstame ( bet tikriausia mes dar labiau nepažįstame gyvenimo )

 

 

Tiesa nieko bendro neturi su ta išniekinta meilės idėja , kurią mes visi esame taip šauniai nuvalkioję.

 

 

Saulė, žydrynė

Žvaigždės, dangus

Gyvenimas supistas

Fuck of visus

 

 

Jei pasakyčiau “ visa, kas yra šlykštu, yra šlykštu “- tai būtų tik labai silpnai pasakyta , nelyginant pagiriamasis žodis šlykštybei.

 

 

Daugiausia apdainuojamos temos :

Kinų mergaitė, Izraelis , Durnių laivas.

 

 

Pradedi galvoti – pradedi abejoti . Atsisakyk galvojimo – atsisakysi abejojimo. Protas pasireiškia abejojimu.

 

 

– Jis nužudė žmogų.

– O kas sakė, kad jis Dievas ?

 

 

Man nepatinka jokie hipiški sentimentalūs kliedesiai apie lietų . Man nepatinka lietus.   Man nepatinka peršlapę batai .

 

 

Gotika – tai romantikos maximuma

 

 

Kiek bebūčiau žiaurus , pasaulis vis tiek žiauresnis

 

 

Kaip gerai , kad mes dabar kalbamės…Paprasčiausia tik kalbamės. Kaip paprasta … Visa, kas yra paprasta , tai ir yra didžiausias stebuklas. Ne daiktų materializavimas , ne kelionės laike, ne. Kalbėjimas, žiūrėjimas , šypsena – tai visų didžiausias , tai yra stebuklas.

 

 

Po Kristaus atėjimo žmogaus dora dažniausia eina kartu su išskaičiavimu , kad “ bus atlyginta po mirties “, su Kristaus pažadais. Nežiūrint , kad mūsų išsigelbėjimas priklauso tik nuo Dievo gailestingumo , mes vis tiek ( galų gale tai žmogiška ) tikime savo gerais darbais , kurie mus verčia būti dorais.

Kokie stiprūs turėjo būti senovės Kinijos , Graikijos, Romos išminčiai , kurie skleidė dorą, neturėdami Kristaus pažadų ir už savo gerus darbus nesitikėdami atlygio danguje. Dorybę jie propagavo vien dėl dorybės ( menas dėl meno ). Dorybė nenaudinga kaip ir menas ( a la O.W.) Jie buvo daug stipresni už mus savo tikėjime . Mes tikime Dievu , jie tikėjo Žmogumi. Nors jie taip pat tikėjo Dievu , bet jų tikėjimas Žmogumi mums dabar jau nepasiekiamas.

 

 

Pats produktyviausias kūrybinis jausmas mene – pyktis . Meilės antonimas ne neapykanta , bet pyktis.

 

 

Kodėl vyrų želdinamos tik tos vietos , kur želia ūsai, ar barzda, ar bakenbardai. . Kodėl simetriškai ? Kodėl neauginti tik vienoje pusėje ūso ar vieną bakenbardą, o barzdoje kvadrato formą ?

 

 

Turtingas tas žmogus , kuris turi daug laisvo laiko ir moka juo naudotis. Jei nemoka laiku naudotis , jis tampa panašus į žmogų, turintį daug pinigų ir nežinantį, ką su jais veikti.

 

 

Kodėl žmonės žudosi ? Yra daug priežasčių ( tiksliau –viena ). Sakoma , kad žudosi dėl blogų santykių šeimoje, dėl neištikimybės , iš nevilties ir t.t. Iš tikrųjų visa tai tėra pretekstas , priedanga tikrajai priežasčiai – norui nusižudyti. Yra toks noras – noras nusižudyti, ir nereikia tam ieškoti priežasčių , nes jų nėra.

 

 

Kaip tu žiūri į pasaulį ? Well…man jis patinka. Patinka visas , būtent visas su visomis savo nuodėmėmis . Tobulas pasaulis – kokia nuobodybė ir be to neskoninga. Pasaulis tam ir egzistuoja , kad būtų vieta nuodėmei. Juk tobulas pasaulis – tai rojus.( Ir tavo patekimas ten gana miglotas). O kita rojaus pusė – pragaras – ten irgi nuodėmės nėra- ten jau yra atlyginama už nuodėmes. Taigi , džiaukimės pasauliu.

 

 

Antikos laikais miesčionių alternatyva buvo išminčiai.

Praeituose šimtmečiuose miesčionių priešai , galima sakyti, buvo bohemos atstovai. Nors jie dažniausia būdavo snobiškoje aplinkoje , bet ir nurodydavo jų , miesčionių, klaidas.

Dabar miesčionių alternatyva yra kažkas panašaus į narkomaną – muzikantą . Dabartiniai išminčiai kuria sistemą , kaip geriau prisitaikyti , užmušant savo individualumą, gyventi visuomenėje. Bohemos atstovai tapo postmodernizmo fakelo nešėjai ir tik kažkoks nusmurgęs muzikantas – narkomanas įstengia pasakyti , kad visi murkdomės mėšle. Pats būdamas mėšlas , suvokdamas savo būsimą pralaimėjimą , bando pabėgti, ar kovoti, ar kažkaip intuityviai priešintis šiai sistemai. Intuityviai – nes tik tai ir yra išlikę , nes protas šiaip ar taip jau nuo mažens veikiamas sistemos. Šio amžiaus išminčiai – narkomanai. Liūdna ir žiauru. Bet liūdniausia tai , kad narkomanas, imdamas į rankas švirkštą , tabletę nei negalvoja , kad tuo jis išreiškia protestą. Nors pirmą kartą , kai pradėjo – norėjo pabėgti nuo realybės . Pirmą kartą tai ir buvo protestas prieš realybę , prieš sistemą. Buvo nepatenkintas tikrove. Taip jis tapo išminčiumi. Absurdas.( Šie samprotavimai puikiai parodo loginių išvedžiojimų degradavimą, bereikalingumą )

 

 

“ … ir varpininkas pagal jį tikrindavo laiką , o ne jis pagal varpus …”

 

 

Užvaldę protą “ seksualiniai fantazmai “

 

 

Žmona gali būti tik tokia moteris , kuria tu visiškai pasitiki . Draugu gali būti tik toks žmogus , kuris tavęs neišdavinėja t.y. neapkalbinėja. Vienur daugiau fizinis ,kitur daugiau minčių pasitikėjimas, bet esmė ta pati.

 

 

Gyvenimas išsidirbinėjant. Gyventi išsidirbinėjant. Jokiu būdu ne apsimetinėjant, bet išsidirbinėjant. Apsimetinėjant , gyvenant su kauke, tu sureikšmini save, savo gyvenimą. Išsidirbinėdamas tu numitini savo gyvenimo perdėtą svarbą ir paverti gyvenimą žaidimu.

 

 

Psichotroninis šou

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vėjui palietus

Krenta lapai.

Išskaičiuojant protui – jausmai.

Spygliai stipresni už vėją

Aistra – už protą

Spygliai skustuvo aštrumu

Lapuose išraižo gyslas

Teka pienas – kraujas – dvasia

Vėjas kaukia nuo vienatvės laukuose

Kaip tu minioje.

Ir vėl tyla.

 

 

Pasaulis nusipelnė

Kad tu gyventum be jo

Kada baigsis pagaliau

Tos naktinės prakaito vonios

Tie košmarai naktimis

Ir pokalbiai su tais žmonėmis

Kurių seniai nebėr

O ta viltis apie kurią

Visi galvoja paslapčia –

Jinai tvirta !

Tvirta

Kaip tie košmarai naktimis.

Kaip susikirtę –

Per laiko tarpą lyg suaugę –

Žvilgsniai.

Kaip susiraizgę

Lyg 120 gyvačių

Mūs jausmai.

Taip – Jinai tvirta .

O mes lyg nendrės

Vis siūbuojam

Ir mūsų viltys – vandenynas

Tikėjimas – kapai

Bežadėje tyloj užaugai

Tai vis Gyvenimo kariai

Ou’key

 

 

 

 

 

 

 

Kai nebegersiu

Aš parašysiu nuostabų eilėraštį

Kur pūkai debesų pažeme plauks.

Kai nebegersiu

Aš mylėsiu žmones

Taip paprastai

Kaip kačiukai žinda kates.

Kai nebegersiu

Aš tikrai mylėsiu tave.

Kai nebegersiu

Aš nardysiu tikro gyvenimo

džiaugsmo geisme.

Taip.

Kai nebegersiu

Tuomet aš mirsiu

Eilėraščio žodyje

Žmonėse

Tavo meilėje

Ir begaliniam gyvenimo džiaugsme.

Aš mirsiu

Šiluminių vamzdžių požemyje

Drėgname pelėsių rūsyje.

Kai nebegersiu

Paliksiu daugtaškį

Su aliuzija į begalybę.

Kai nebegersiu…

Bet geriu.

 

 

Sušniokštė jūra

Sužaibavo dangus

Kas ? –

  • Ar galybių audra

Ar tik šiaip linksmas šėlsmas

Kas dabar bus ?

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kartai mes visi truputį pasikeičiam

Kartais mes tampam geresni

Kartais gražesni…

Kartais mes ištariam protingą žodį

Kartais mes daugiau galvojam

Kartais draugui pakišam koją …

Šalia esantis keičia mane

Savo buvimu keičiu jį

Tau esant šalia

Mes alsuojam vienoda –

  • numėlusio rūko – kančia.

Kartais klausimas išsprūsta kartu

“ O kas toliau ?- jei viskas taip bus…”

Negailestinga neviltis.

Kartais mes atrandam –

Ir kartu prarandam –

Išblyškusį mėnulį,

Žvaigždę ežero dugne

Apdegusį kūną – lavoną

Danguje.

Taip tylu –

būti kartu darosi baisu.

Tu gyveni.

 

 Sąsiuvinis dar dar anksčiau:—–

Šis miestas buvo užkeiktas. Kas jį užkeikė – ar burtininkai, ar jo paties mintys – jam nerūpėjo. Jis atsirasdavo šiame mieste ir visuomet bandydavo nustebti. Bet paveiktas miesto dvasios, pamiršdavo save ankstesnį ir pasidarydavo panašus į save. Kai sykį jis mieste paklausė, kiek valandų , paklaustas žmogus nusišypsojo ir atsakė: “argi tu jas suskaičiuosi ? “- ir nuėjo. Paskui jis pamatė , kad žmonės čia slankioja kaip gatvių šunys – nei linksmi , nei liūdni , kartais nusišypso . Buvo aišku tai , kad Dievas, davęs viskam laiką ir tikslą, šį miestą buvo pamiršęs. Jis atvažiuodavo čia pailsėti nuo gyvenimo, nuo laiko , nuo tikslo. Kaip ir visi vaikščiodavo nuo vienos gatvės iki kitos . Ilgai ten nebūdavo , nes turėjo gyvenimą ir turėjo jį gyventi.Sykį sutiko mieste žmogų , kuris paklausė, kiek valandų ir kai jis nustebęs pažiūrėjo į laikrodį ir atsakė , žmogus prisimerkęs tarė , kad ir jis ilsisi nuo gyvenimo ir kad užteks save apgaudinėti , nes šis miestas yra tik jų mintyse , o jie susitiko dėl to,kad ši vieta svetima jiems, jie turi išeiti , nes čia vaikščiojo ne žmonės , o savižudžių vėlės ir žmogų čia galima atpažinti tik paklausus valandų. Jie turi išeiti į savo gyvenimą , nes, atsisakę laiko ir tikslo, atsisako gyvenimo ir tampa savižudžiais ir kol jais netapo , reikia kuo greičiau išeiti. Jie išėjo. Dabar jis dažnai prisimena miestą. Prisimena jo ramybę. Jaučia nostalgiją jam. Jo mirčiai. Jo žmonėms.Ir kartais taip užsinori pasivaikščioti po jį , kad pradeda eiti į jį tarsi užhipnotizuotas . Bet tik pažiūrėjęs į laikrodį prisimena save ir grįžta į save , į savo gyvenimą. Ir gyvena. Kai paklausia kas nors valandų , jis atsako” kas ten žino tas valandas , visų nesuskaičiuosi”. Ir gyvena. Gyvenimas – laiko veidrodis . Vėl visi liko apgauti. Kokia mintis?

 

 

Pagal ką vertini žmogų ? Kai šneki su vyru , tu žiūri į jį ne kaip į vyrą , bet kaip į žmogų. Jei tu šneki su mergina (provincijos ) , ji pirmiausia pateikia save kaip moterį , ne kaip žmogų. Visa tai pasireiškia ir aprangoje, ir elgsenoje. Ji reikalauja visų pirma dėmesio kaip mergina ,o ne kaip žmogus.( rodo save pirmiausia kaip merginą gal todėl , kad nenori parodyti savęs kaip žmogaus) . Kadangi jos rodo save pirmiausia kaip paną , pirmiau nei kaip žmogų , jos priverčia į jas žiūrėti kaip į potencialias kekšes, dėl to , kad jos pateikia kūną pirmiau už dvasią ( ne visos , bet dauguma ). Jei nori pažiūrėti į jas ne kaip į moterį , bet kaip į žmogų – tu laikomas iškrypėliu.Su tikromis kekšėmis daug lengviau . Jos žino , kad kūnas nieko vertas , jį pardavinėja, todėl jose daug lengviau įžiūrėti moterį – žmogų , o ne tik moterį – moterį.Šnekėdamos kekšės su žmogumi , ne su klientu , pateikia save kaip žmogų, be nereikalingų apsimetinėjimų , priverčia į jas žiūrėti kaip į žmogų , be puritoniško maivymosi.

Moterys rodo save tik kaip moterį, naudojasi protu, o ne jausmais , ne širdimi. Tai tik įrodo proto niekingumą.Normalus žmogus vertina kitą žmogų ne pagal protą , bet pagal širdį ( jei pakankamai protingas žmogus)(( paradoksas)). Moteris naudojasi protu , o vyras širdimi, tiksliau, instinktu. Protas, panaudotas kūnui, dar nėra protas, protas ,panaudotas širdžiai, yra kelias į išmintį ir į žmogiškumą.” Reikia atverti širdis , o ne protus “. Aš nesakau , kad moteris yra kažkas žemesnio, ar kad vyras aukščiau už moterį , ne visi žmonės lygūs.

 

 

Į savo gyvenimo Taurę paskutinį lašą gali įsipilti tik tu pats.

“Lašas, kuris perpildė taurę”

 

 

 

Dar apie gyvenimą.Kaip sakiau, jei tu gyvenimu nesidžiaugi, jis tavim džiaugiasi. Turi save apriboti arba gyvenimas tave apribos. Jei tu nestatysi jam sąlygų( tiksliau sąlygų pats sau, nes tau gyvenimas esi tu pats, be tavęs nebūtų tavo gyvenimo, ir galų gale, jei nebūtum gimęs- nežinotum kas yra šis gyvenimas), jis tau statys. Turi apriboti savo jausmus, protą savo aistrų atžvilgiu, nes gyvenimas tave apribos.Gyvenimas džiaugsis tavim. O gyvenimo džiaugsmas yra tavo skausmas. Gyvenimo džiaugsmas tavimi yra sadistiškas džiaugsmas. Tavo skausmas, atsirandantis nuo gyvenimo apribojimų tau , tai nėra tavo kančia, kuri yra prielaida į tavo džiaugsmą gyvenimu, ne. Kančia yra nukreipta į patį save, ji kyla iš tavęs, ji reikalinga kaip vanduo, tai kelias į Dieviškumą, į savęs tobulinimą.O skausmas – tai tik tavo amžinos skolos mokėjimas gyvenimui, tai gyvenimo sąlygų vykdymas, priklausymas nuo tų sąlygų, tai vergavimas gyvenimui. Kai pradedi vykdyti sąlygas, jų atsiranda vis daugiau ir tu įkrenti į jausmų, aistrų ir netgi proto jūrą, kur bandai mokytis plaukti, nors tereikia tik pabandyti atsistoti, ir pamatysi, kad vandens tik iki kelių, bet tu vis įnirtingai mokaisi plaukti. Atsistojimas jūroje ant žemės- tai pirmas tavo valios pasireiškimas ir tada tu gali vaikščioti jūra, nebijodamas plaukti ir nuskęsti. Atsigręžkime į save ir pirmi pradėkime stotis,kol nepradėjo banguoti ir nesusidarė audros šėlsmo įspūdis.

 

 

Išleisti į apyvartą daiktai (pvz.:televizoriai , kėdės, švarkas ) dar nėra daiktai. Jie yra tik vienetai, tik kiekybė. Kai jie kiek apsidėvi, pvz.: dėmė ant kelnių, sugedęs                                                                  televizoriaus jungiklis, t.y.,kai jie įgauna individualius bruožus , tik tuomet tampa daiktais.

 

 

Jis patenkintas ėjo gatve.Galėjo švilpauti ,bet ne , jis tik laisvai , susigrūdęs rankas į kelnių kišenes , dairydamasis į šonus ėjo gatve. Žiūrėjo į praeivius. Kiekvienas, pats to nepastebėdamas, nešiojosi savo prasmes.Prasmes jie nešiodavosi, nes jos buvo užrašytos ,bet jų taip pat buvo galima nepastebėti, nes tai nebuvo daiktai, o tik sau užrašyti žodžiai.Nuo pradžios gyvenimo žmonės skubėdavo užrašyti prasmes ir jomis naudotis. Vieni kad nereikėtų galvoti, kiti taupydami laiką, kiti norėdami turėti paruoštą atsakymą ir dar dėl daugelio priežasčių.Jie užvesdavo savo prasmių užrašus.Šiais užrašais naudotis paprasta. Tu eini pietauti ir žinai valgymo prasmę, atidarai šaldytuvą ir žinai atidarymo prasmę,eini miegoti- žinai miego prasmę, kaupi pinigus-žinai pinigų kaupimo prasmę,pyksti-žinai pykimo prasmę, myli – žinai meilės prasmę, gyveni – žinai gyvenimo prasmę ir t.t. Viskas gerai. Kiekvienas turi kiekvieno savo judesio ar išgyvenimo prasmę.Kiekvienas nešiojasi savo užrašus ir jais naudojasi. Ir jis ilgą laiką elgėsi taip pat, t.y.naudojosi savo užrašais, savo prasmėm ir žinojo viską.

Bet vieną dieną jis prisiminė mirtį. Juk visos prasmės buvo sudaromos individualiai ir per patyrimus. Bet juk mirtis neturi patyrimo, kaip tada turėti prasmę mirties? Individualios mirties. Jis ilgą laiką stebėjo laidotuves ir nieko nesuprato. Jo užrašai nepasipildė nė vienu žodžiu. Tuomet pradėjo žiūrėti į gimimą ir galų gale ten kažką pamatė, kuo ir pasipildė jo užrašai. Mirtis yra gimimo prasmė. Tada pagalvojo:jeigu gimstame tam, kad mirtume, tai ko vertos visos kitos prasmės, ko verti užrašai? Gimimo prasmė- mirtis- panaikina visas kitas prasmes. Tai ko verti užrašai? Ko vertos visos kitos prasmės?

Priėjęs tokių išvadų, pamatė, kad prasmių užrašai paprasčiausiai beprasmiai ir sekantis jo žingsnis buvo išmesti savo užrašus. Taigi, taip ir padarė. Padarė tai nesunkiai – išmetė ir tiek. Nes to reikalavo gyvenimo prasmė. Bet atsitiko nenumatytas dalykas. Išmetęs užrašus, jis nežinojo netgi gimimo,t.y. mirties prasmės. Ir gavosi taip, kad jis paprasčiausiai gyvena, be prasmių ,be mirties, be gimimo. Aišku, gali iškilti klausimas: ar toks gyvenimas turi prasmę. Bet jam šis klausimas neiškilo,- buvo išmetęs užrašus – gyveno ir tiek.

Patenkintas ėjo gatve. Galėjo švilpauti, bet ne, jis tik laisvai, susigrūdęs rankas į kišenes, dairydamasis į šonus, ėjo gatve. Galėjo švilpauti, bet ne – švilpavime nebuvo prasmės.

(Prasmes nešiojosi kiekvienas, nors jų buvo galima ir nepastebėti)

 

 

Susitaikęs su Dievu, tu vietoj filosofinio galvojimo įgauni išmintį. Tada atsiranda savęs plėšymas – kančios pajautimas. Iš esmės kančia yra ten, kur yra žmogus – tarp žemės ir dangaus. Jei būna pasirinkimas:dangus – džiaugsmas su meile, jei žemė – džiaugsmas iš neapykantos. Viskas iš išorės panašu, bet esmėj tai milžiniška praraja.

 

 

Reikia iš daug pavadinimų išrinkti Gyvenimo pavadinimą. Kaip laikraščio antraštę.

 

 

Pasaulis – arena, kurioje tu dalyvauji.

 

 

Didžiausi mistikai – politikai

 

 

“mitinginė išmintis”

 

 

-Kuo tu užsiimi?

-Aš kuriu pasaulio pabaigą.

 

 

Kai pradedi lyginti Jėzų su Leo Dze, daug kas atitinka ir ne. Pagrindas , aš manau, tas pats. Daug kas pasirodo žinoma ir dar daugiau paprasta. Paprastumas žmogui pasiekiamas perėjus visas sudėtingumo pakopas t.y. visas savo pačio statomas užtvaras. O jų gali būti begalybė. Taigi , daug kas žinoma, kadangi yra mumyse užfiksuota nuo gimimo. Žodžiai, išraiška skiriasi. Pagrindas teisingas. Jei pagrindas teisingas- žodžiai gali visi būti tik tarptautiniai arba ( deja , keiksmažodžiais neišreikši tiesos ) fabriko darbininkų žargonas-tada žodžiai nelabai ką reiškia. Tiesa viena. Ji nekinta ir jeigu apie ją šnekėjo prieš 1000 metų ir dabar ir tai yra tiesa , tai ji ta pati, tik skiriasi žodžiai.Šia prasme žodžiai nieko nereiškia. Nereikia žiūrėti kokiais žodžiais ir netgi ką šneka , reikia žiūrėti ( ir atsakinėti tik į tai ) kokiu pagrindu viską šneka. Žodžiai klaidina , o pagrindas ne. Kad pagrindą galėtum apvalyti nuo nereikšmingų žmogaus žodžių ir jį pamatyti ( nepriklausomai kokį pagrindą ,bet svarbu jį pamatyti tik po to galima atsakyti) reikia pačiam jį turėti. Taigi , žodžiai šia prasme nieko nereiškia. Žodžiais galima išteisinti ir paneigti . jeigu yra pagrindas , tai jis remiasi visų pirma tikėjimu , o tikėjimo negalima nei faktais paneigti , nei žodžiais , nei matematiniais apskaičiavimais , todėl , kad tai būtent nėra nė vienas įmanomai paaiškinamas variantas – būtent tai ir yra pagrindas. Pagrindas įgyjamas akistatoje su pačiu savimi , be kitų žmonių pagalbos, aišku, pradžiai kai kas gal ir reikalinga. Pagrindas pateisinamas tik prieš save patį kaip tiesa. Pateisintas tikėjimu. Čia jau prasideda žmogiškai žiūrint ne logiškumas , bet tai yra kiekvieno žmogaus asmeninis aktas ir kiekvienam kitam jis gali pasirodyti nelogiškas. Šnekėtis su žmogumi be pagrindo yra beprasmiška. , žodžiais galima pateisinti ir nuteisinti. Tu matai , kad jis be pagrindo , o tik užsiima savęs pateisinimu . Viskas gaunasi žodžių žaismas. Tik turėdamas pagrindą žmogus gali būti visiškai laisvas. Pagrindas jokiu būdu nėra kažkokia vergystė. Pagrindą tu pasirenki tiktai laisva valia , kad būtum nepriklausomas nuo kitų. Pagrindas tai kaip aukšta uola , ant kurios tu tvirtai stovi kaip Mieželaičio “ Žmogus “ ir į visą žemę žvelgi be jokios baimės ( nieko panašaus ) o tik su aiškiu visko matymu.

Žmogus be pagrindo yra absoliučiai nelaisvas , nes jis priklauso nuo visų. Jis priklauso nuo kitų įtakos. Įtaka gali ateiti per visas knygas , filmus, išsireiškimus, kitus žmones. Jis pasirenka ( tiksliau gauna įtaką ) nuostatas vienai dienai. Kitą dieną jį sudomino kita knyga ir jis veikia jau jos įtakoje. Jis negali jų įvertinti pagal save. Tiksliau,   neturi savęs. Neturi pagal ką vertinti. Daug kas vertina pagal žinias , bet žinios yra releatyvios .

– jos keičiasi , viena kitą paneigia ir galų gale kaip ir viskas – išnyksta. Žinių vienadienė įtaka ypač pavojinga. Taigi , žodžiai nieko nereiškia. Geriau jau blogas pagrindas

( bet pagrindas , ne įtaka )nei neturėti jokio. Beje , teisingas pagrindas niekada nebūna blogas.

 

 

Aš sapnuoju. Kažką sapnavau , ko neprisimenu , tik žinau , kad kažkas prieš tai vyko , o kas- pasakyti negaliu. Galų gale tai ir nėra svarbu. Svarbu yra tai , kad aš žinau, jog aš žinau , kad aš sapnuoju , bet nežinau, kur aš. t.y. kur sapnuoju.Pagauna kažkokia virpanti , vėjuota baimės bangelė. Kur aš pabusiu ?Ar savo namuose, ar bendrabutyje, ar po nakties kur nors laiptinėje, ar po popietinio miego ? Kur ir kada aš būsiu ? “ Kada “ gal ir ne taip svarbu , bet “kur” ? Šitas savo sapnavimo žinojimas darosi nebepakenčiamas. Šita tuštuma bando vibruoti baime. Kad kas nors paskambintų į duris , kad suskambtų nukritęs nuo stalo šaukštelis, kad sudžiržgėtų dūžtantis stiklas ar kas nors paprasčiausia suriktų – bet kas , kas priverstų mane pabusti ( Apie prisilietimą nekalbu – tai būtų neįsivaizduojama prabanga ). Pabusti iš šios tuštumos, iš pasibaigusio ir tebesitęsiančio sapno . Sužinoti, kur aš . Kad kas nors duotų kokį nors ženklą , bet ne , tyla tebesitęsia. Blaškymasis tuščiam sapne darosi klaikus. Šis žinojimas atsigręžia prieš tave ir šlykščiai maivosi. Štai aš , tu viską nori žinoti ir tu žinai – sapnas pasibaigė , tuštuma tebesitęsia , į tuštumą ramiai suteka baimė , tu patenkintas dabar, patenkintas sugavimu šios akimirkos , šios keistos akimirkos , kurios tu taip laukei, kurioje tu taip norėjai išbandyti savo jėgas , savo jėgas su tikrove , nes tikrovė – tai žinojimas . Taigi , tu dabar žinai , kad sapnuoji ir tau tai dabar yra tikrovė. Taigi , mėgaukis tikrove , mėgaukis žinojimu – išdavikiškai kikena žinojimas. Aš žinau , kad žinojimas čia, kur aš miegu( nors nežinau kur), yra visai kito matavimo , nors ir tas pats. O dabar sapne žinojimas irgi tas pat, tik kitame matavime. Žinojimas tas pats ir negalima reikalauti , kad jis duotų žinojimą , kur aš esu , nes tai jau kitas matavimas . Kai pabusiu , tada galėsiu reikalauti iš žinojimo kur. O dabar čia, sapne, jis paguldė mane ant menčių. Aš žinau , kad aš sapnuoju , bet nežinau , kur pabusiu . Kai kuria prasme tai panašus žinojimas žinoti , kad tu sapnuoji , nes pabudęs tu vargiai galvosi, kad tu gyveni. Taigi, šis žinojimas dabar darosi nebepakenčiamas. Juk sapnas jau pasibaigė. Tu tai žinai- jau pasibaigė, o jei sapnas pasibaigė, tai tu turi pabusti. Kodėl tu nepabundi ? Ženklo , garso, kvapo, kuris priverstų pabusti iš šio klaikaus žinojimo-sapno. Ženklo. garso, kvapo.

 

 

Jėzus sakė , kad ne sveikiesiems reikia gydytojo , bet ligoniams , kad jis atėjo ne teisiųjų , bet nusidėjėlių gelbėti. Bet kuris šioje žemėje yra teisus , kuris nėra ligonis , kuris gali mesti akmenį į nusidėjusią moterį ? Čia amžina ligoninė , čia net gydytojai serga.Tik Jėzus gali padėti sveikti iš šio amžino pasaulio nežinomos rūšies bacilų apsupties. Mes visi čia ligoniai . Vienodų ligų nėra. Visus jungia tas bendras žodis “ligonis” , bet ligos skirtingos. Tie, kurie galvoja, kad yra sveiki , serga tuo , kad jie mano esą sveiki. Jie neieško gydytojo. Ligonis , kuris ieško gydytojo – nors ir po kelių nesėkmingų bandymų – ras. “ Belskitės ir jums bus atidaryta “ . Todėl gydytojo ieško ir randa tik ligoniai.

Visi mes ligoniai , tik vaidiname sveikus. Gėda prisipažinti ligoniu , juk tada kiti galvoja , kad tu silpnas.Bet šiame pripažinime savęs silpnu ir slypi jėga. Nes išdrįsimas save pripažinti visiems( šnekėk su žmonėmis , kad nebūtų gėda prieš Dievą ,lyg tai išsakytum Dievui ir melskis Dievui taip, lyg šnekėtum su kitais-panašiai-Seneka ) silpnu- didelė jėga. Bet tai jėga ne žmogiškąja ( netgi ne dvasine ) prasme. Prisipažinimas savęs silpnu ir ligotu yra pirmas žingsnis į sveikimą. Bet tai toli gražu nėra sveikimas.Tai yra teisė į vaistus.Tu gali imti vaistus nemokamai ir toliau gali vykti į savaime suprantama geriausias dvasines sanatorijas. Bet dažnai žmogus neįstengia žengti to vienintelio žngsnio iki vaistų paėmimo. Dažnai dėl išdidumo. Išdidumas kyla baiminantis kitų žmonių požiūrio. Kiti pamiršta vaistus- mano, kad pagijo ( visi sveiki serga galvojimu , kad jie sveiki ). Taip. Mes, žmonės, esame silpni. Mes žinome, kad esame sveiki ir Kristus tai žino ( geriau už mus pačius) , bet jis ir atėjo tam , kad mes pasijustume stiprūs tame silpnume. Sunku jaustis stipriu. Stiprumas padeda dvigubai pajusti ligos kančią ir gydytojo reikalingumą. Visi mes ligoniai.

 

 

Laiką jis pradėjo pastebėti, kai pamatė tėvą nešiojant akinius.

 

 

Dabar turi būti tuštuma , kad būtų vietos viskam.

 

 

Ar meilė gali būti nelaiminga ?

 

 

Helenizmo laikotarpiu stoicizmas egzistavo todėl , kad nebuvo dantistų.

 

 

Mes išsidirbinėjam savo ieškojimuose. Ir tai puikiai žinome . Mes išsidirbinėjame tarpusavyje. Naiviai. Ir visi mes tai suprantame. Bet tai, palyginti su gyvenimo išsidirbinėjimu – nekaltas žaidimas, kurį atlieka daugelis aplinkui. Jei mes pradėtume gyvenime išsidirbinėti , tai būtų pavadinta pamišimu , nes mes kitaip negalime.Taigi , mums palikta teisė tik naiviai išsidirbinėti.

 

 

Mums suteikta laisvė , kokios mes nesitikėjom. Dievas sako : būkite dievais. Kadangi mes gyvename Žemėje ir čia blogio valdos , tai mums suteikta galimybė tapti velniu . Pasirinkimas nuo visiško + iki – . Žmonės, sakydami ,kad nėra Dievo ir velnio arba yra tik Dievas , o nėra velnio ( kas dabar labai populiaru )- paprasčiausia apriboja save ir vengia sąmoningos pasirinkimo atsakomybės . Laisvė reikalauja didelės atsakomybės .Tai vaikščiojimas lynu virš bedugnės.

 

 

Svarbiausia gyvenime yra ištarti žodžius “ Svarbiausia gyvenime “.

 

Jei perguli su laisvo elgesio moterimi , tada pradedi gerbti kitas moteris. Jei perguli su nepasileidusia mergina , tuomet pradedi jas niekinti.Viską reikia vertinti iš atgailos taško.

 

 

Pavadinkim žmones didžiaisiais ir mažaisiais ( nors didieji ne didesni , nei mažieji ). Didieji mato mažųjų poelgius , klaidas , tylėdami jas įsisavina ir mokosi. Mažieji, pamatę didžiųjų poelgius ir klaidas ( tai jiems atrodo tik didžiųjų privilegija ), jų nesupranta ir negali paaiškinti , o paaiškinę padaryti išvadų , jas įsisąmoninti ir iš to mokytis. Mažieji pasitenkina slapčiomis nuo didžiųjų, juos aptarinėdami ir smerkdami. Didieji tyliai mokosi , kai tuo tarpu mažieji garsiai aptarinėdami nesistengia mokytis ir nieko neišmoksta. Gaila. Mažųjų privilegija : aptarinėti didžiuosius.

 

 

Sykį jis nutarė kažką daryti. Daryti sau arba kitiems . Kokią pramogą arba ką nors į tai panašaus. O gal tik bandymą išeiti užu šių keturių sienų , kur jis leido laiką. Nors jo išėjimas automatiškai taps pramoga kitiems . Jis tai žinojo ir buvo tam pasiruošęs , jei galima pasiruošimu laikyti kitų reakcijas į jį – t.y. į jo veiksmus ar kalbas :juokais įžeidimu, išsigandusį susižvilgčiojimą, susinepatoginimą , baimę pažvelgt į akis , retkarčiais net užuojautą – sugėrimą į save, nekreipiant dėmesio į pačius žmones , tik į jų atsakymą į savo išėjimą. Ir to atsakymo įsisavinimą .

Taigi, jis nutarė ( jei galima laikyti nutarimu šią šykščią išeitį iš šios būsenos ) ir išėjo. Kažkur kažką šnekėjo , juokėsi, gašliai mirkčiojo , siurbė žmogaus kvapą, klausėsi slaptingų plepalų , apkalbų ; vaikščiojo po vietas, kur rinkdavosi žmonės ir darydavo viską,ką daro kiti žmonės . Jam tai nelabai pavykdavo , bet jis užsispyręs tai darydavo – bandydavo atkartoti kitus , atrodyti kaip kiti , šnekėti , juoktis, justi, matyti. Bet savaime suprantama, tie jo bandymai elgtis kaip visi kitiems atrodė tik nukrypimai nuo jų elgesio normų. Jie jame matydavo tą kitą , tą, kuris bando išeiti arba daro išėjimą. Ir taip vykdavo išėjimas t.y. jų reakcija į jį : plepalais, pašaipom, pagyrimais , nutylėjimais , baime ( būtinai baime , nes jų elgesyje nebebuvo vietos nepriimtiniems jiems veiksmams ar sakiniams ar dar kam nors , o pas jį pamatyti šie nukrypimai sukeldavo jiems baimę.)

Jis visa tai žinodavo ir savotiškai reaguodavo : tai nusišypsodavo , tai nutylėdavo ar dar ką, o iš tikrųjų tik rinkdavo žiedus, įmestus jo į kitus žmones.Ir jis jų prisirinkdavo labai daug : baltų , raudonų , šaltai mėlynų , karčių geltonų, juodų ir dar visokiais atspalviais išmargintų žiedų. Jam žmonės nelabai rūpėjo .Jį domino tik iš jo sėklos užaugę tuose žmonėse gėlės ar tai, ką galima pavadinti mintimis, atsiradusiomis su juo. Kai kuriuose žmonėse jis apsiimdavo tuos žiedus pats išaugini.. Bet tai būdavo retai , dažniausia jis tik pasėdavo ir ateidavo pasiimti jau išaugusių gėlių ar tai, ką galima pavadinti gėlėmis.

Visa tai tęsėsi tol, kol kartą vienas žmogus jame pasėjo gėlę , nuėjo, vėl atėjęs ją pasiėmė ir vėl nuėjo. To įvykti negalėjo , bet įvyko. Tuo metu jis turėjo daug gėlių , bet iš jo gėlė buvo nuskinta ta, kuri išaugo iš jo. Jis parsinešė gėles namo. Atsisėdo tarp keturių sienų ir susimąstė. Kažkieno pasėta jame užaugo gėlė. Jei jis ją maitino , tai ji jam ir priklauso. Bet pasėjo kitas. Kas teisus: ar pasėjęs, ar auginęs ?Vieno be kito nebūtų. Ilgai jis taip sėdėjo ir mąstė apie savo išėjimus.Pažiūrėjo pro langą ir pamatė lauke žaidžiančią mergaitę. Ji žaidė su kieme augančiomis gėlėmis. Pagalvojo, jog šios mergaitės žaidimas teisėtas , o jo ?Jis nebebuvo vaikas , bet žaidė su kitais , kaip ši mergaitė su darželio gėlėmis , žaidė tol, kol su juo nesužaidė kitas. Jis kažką galvojo , darė , šnekėjo . Pastoviai būnant savyje pamiršo atsineštas gėles. Tuo tarpu gėlės užduso , supuvo .Deguonis išnyko . Kambaryje pasidarė neįmanoma būti. Jis buvo, mąstė , kalbėjo , galvojo, sėdėjo ir užduso nuo pasmirdusių gėlių kvapo. Po to jis atsidarė duris ir vėl išėjo kažką daryti, savaime suprantama pavargęs nuo keturių sienų.

 

 

Mėnuo kaip aš pūnu. Visas sveikas aš pūnu. Jokios ligos.Tik puvimą galima lyginti su laiku. Manau, tai yra išbandymas iki mirties. Puvimas susijęs su mano fiziniu kūnu. Bet nejaugi priežastis glūdi dvasioje. Kieno tai siųstas išbandymas?Kiekviena liga – tai bandymas nugręžti tave nuo esmės. Nepasiduok ligų iliuzijai. Bet aš pūnu. Tikrąja šio žodžio prasme. Reikia tikėtis, tai ne dvasinės pusės atspindys. O gal? Gal tai bausmė ?Bet čia prasideda įtarinėjimai. Įtarinėjimai mažina tikėjimą. Kieno tai siųstas išbandymas?Aš pūnu. Tai nesustabdomas procesas(man sakė). Aš mirsiu. Aš gyvenu.

 

 

Menas yra žmonių degradavimo požymis ( gal vystymosi ?) . Anksčiau visos meno rūšys buvo ritualinės ir maginės paskirties, ir tai nebuvo joks menas dabartiniu mūsų supratimu.Kiekvienas veiksmas , šokis ,ornamentas reikšdavo bendravimą su kitu pasauliu . Vėliau, žmonėms degradavus, iš bendravimo su anuo pasauliu liko tik tai, ką mes vadiname menu , grožiu , estetiniu pasitenkinimu.Dabar menas yra savitikslis egoistinis veiksmas , ko nebuvo pirminiame meno periode. Ir jei dar liko kokie tai pirminės paskirties- aukos požymiai , tai tik kaip aukos sau.

 

 

Žmogus užrašė žodį “tai “. Pridėjo “š “.Gavosi “ štai “.Prieš tai parašė “ tai “ ir gavosi

“ tai štai “. Žaidimas tampa kalba ir logika .” Tai štai kas “- sukeitimas ir “ kas štai tai?“-atsakymas. “ Tai “ kur yra prieš “ štai “ . “ tai reikia atimti iš “ štai” ir lieka “š”.Tada žmogus prideda pirštą prie lūpų ir pasako “ ššš “ . Ir visi supranta , kad reikia ne klausinėti , o klausytis tylos.

 

 

Žmonės kurių tuščia galva , savo tuštumą bando paslėpti žodžiais , šnekėjimu.

 

 

Mūsų šventės – nunešioti , bereikšmiai simboliai žmonių aukų .

 

 

Ilgų žiemos vakarų slėgimas. Kai buvau 10-12m. Nuo jų gelbėdavausi karštoje vonioje. Susirasdavau įdomią knygą, prisileisdavau vonią karšto vandens ,įslysdavau ir tūnodavau ten visą vakarą. Kai kuria prasme jie man dar ir patiko. Jie kažkuo siejosi du įdomiomis knygomis.Vėliau , praėjus paauglystei, aš staiga , keistos nuojautos vedamas, pergalvojau dauguma man patikusių perskaitytų knygų. Tuomet supratęs saldžią geidulingą klastą, slypinčią jose , paėmiau visas knygas ir atidaviau savo draugui, pavydėjusiam man jų, iš anksto užjausdamas jį.

Ir dabar ,praėjus daug metų nuo to laiko, aš taip ir nesu pripratęs prie tų vakarų. Kai tik pradeda temti , rodos visas oras pritvinksta nepakeliamo svorio , kuris savo jėga , galia , tamsa užgula tavo pečius , išvydamas iš galvos visas mintis ir pripildydamas smegenis, galvą , kiekvieną kūno ląstelę nepakeliamos kančios, beprasmiškos egzistencijos ir panašių nuojautų. Tai būna kažkas panašu į knygų klastos supratimą , tik knygas galėjau išmesti, o prieš šią absoliučios beprasmybės idėją buvau bejėgis.Kartais įsijungdavau grotuvą. Muzika lyg perimdavo dalį mano kančios , bet kiek vėliau iš muzikos išplaukdavo tokie motyvai , sąskambiai , tokios natos , kuriomis muzika tarsi pradėdavo apdainuoti , aukštinti ir šlovinti tą pačią beprasmybę, tuo lyg atsilygindama man už jai tekusią mano kančios dalį. Man tekdavo išjungti grotuvą ir vėl ramiai laukti. Laukti gal kokio ženklo , gal valandas mušančio laikrodžio dūžio, ar šiaip vakaro pabaigos( vakaras baigiasi kai aš miegu, o ramiu miegu po tokio vakaro pasidžiaugti tikrai negaliu )Apskritai man tikrai nedaug kas belieka.Aš laukiu pavasario . Laukiu šviesaus pavasario , medžių žiedų išsprogimo ir t.t. O dabar sėdžiu susiėmęs galvą viduryje kambario. Jei būtų paskelbtas konkursas didžiausiai kančiai , tai tikriausia laimėtų ” vienas poliarinėje naktyje ( all night long )” projektas. Apie susitikimus su kitais žmonėmis aš nešneku- tai nesąmonė. Buvimas vienatvėje apsaugo nuo dar vienos kančios – nuo neapykantos , kuri atsiranda bendraujant su jais . Taigi , vienas poliarinėje naktyje.Vienas slogų žiemos vakarą.Galva suimta rankomis.Laukiu. Groja muzika. Ilgi vakarai. Muzika nutyla. Gyvenimas gražus.

 

Moteris :

  • Tie gyvuliai…jie žudė žmones …tie beširdžiai, ką jie išdarinėjo…

Vaikų žaidimas :

–   Daro šitaip , dar ir va kaip…( rodom rankom )

 

 

Reikia viską privesti iki absurdo, tik tuomet gali pamatyti, pajusti Dieviškumą. Nereikia absurdo maišyti su chaosu. Chaosas – tai netvarka, tai blogis, priešinimasis Dievui. Absurdas yra tai, ko nesuvokia žmogus, bet tai įeina į Dievišką tvarką. Tai netelpa į miesčioniško žmogaus rėmus . Absurdas nesuprantamas miesčionims, jie prieš jį paprasčiausiai išsižioja ir nutyla. Netgi neįstengia pasakyti”tai kvailystė”, nes ir jie kažką jaučia. Taigi ,absurdu mes sudaužom žmonių ribotumą, jiems žinomą ir suvoktą būtį ir tvarką. Kitaip sakant, absurdas –langas į Dieviškumą.

 

 

Kažkas rašo, kad New Yorke vyrauja maišatis. Aš galiu pasakyti, kad Lietuvoje vyrauja mėšlas. Marijampolė – tai vienintelė šizofrenijos oazė. Ir nieks nepasakys, kas geriau. Ar mėšlas, ar šizofrenijos oazė.

 

 

  • Tu visą laiką apsimetinėji, kažką vaidini…
  • Aš bandau vaidinti save.
  • Tai būk savimi.
  • Po to, kai tampi kaltas,- tu negali būti savimi – tik gali bandyti vaidinti save.

 

 

  • O kas yra nekaltybė?
  • Tai gyvenimas iki meilės. Po to tu tampi kaltas, ne fizine , o dvasine prasme.
  • O kaip Ieva nusidėjo ? Juk tai buvo fiziškai
  • Kas ten žino. Gal ji įsimylėjo velnią. Juk negali būti, kad iki to laiko Ieva su Adomu nebūtų gėrėjęsi ir mylėję vienas kito. Nes be šito jie tikriausiai nebūtų pajutę viso rojaus tobulumo. Gal moters tokia dalia – pastoviai įsimylėti velnią, o gal ir ne. Pastoviai susijungti su blogiu.

 

 

Kitą žmogų pradedi gerbti tuomet, kai pamatai jo kančią. Dingsta visi proto, grožio, jausmingumo kriterijai. Tik kančia. Tik tada vyksta tapimas žmogumi, priaugimas iki žmogaus esmės. Prieš kančią visi nutyla, turi nutilti. Lieka tik giliai viduje nešanti didžiulę sielvarto naštą šypsena ir akys. Tik tuomet atsiranda kitų žmonių supratimas, pateisinimas ir atleidimas. Gimsta meilė visiems – kas yra labai sunku. Arba bent jau mus supančiam žmonių ratui. Pradeda realizuotis žmogaus gyvenimo tikslas –   pamilti. Įsisavinimas meilės, jos suvokimas ir yra kančia. Taigi ,žmogaus gyvenimo tikslo suvokimas ir yra kančia. Bet kai suvoki meilę, tada jau būna per vėlu. Tu jau būni kaltas. Ir tuomet , kai viską pamatai ir kai jau nelabai mielas pasidaro gyvenimas – tu turi išlikti ir gyventi. Gyventi yra kančia. Kas nekenčia, tas negyvena, tas nepasiekęs žmogaus esmės. Laimingi tie, kas gyvena meilėje ir to nežino. Gyvenimas suvokiant kančią yra kažkas baisaus. Viena viltis tik. Tai yra tai, kas vyksta už gyvenimo. Tik tai leidžia ištverti šią milžinišką gyvenimo naštą. Kuo daugiau suvoki, tuo didesnę naštą neši.

 

 

Lova gali girgždėti ne tik nuo žmogaus kūno, bet ir nuo šuns.

 

 

Visos tragedijos įvyksta karnavalų metu. Kadangi XX a. nėra karnavalų, tai nėra ir tragedijų.

 

 

Reikia atsisakyti noro pažinti visą pasaulį. Pati ši mintis absurdiška. Kam tai reikalinga? Juk pasaulyje tiesos nėra. Tiesa – tavyje. Jei nori pažinti tiesą, nenorėk pažinti pasaulio ( kas iš pirmo žvilgsnio atrodo labai viliojančiai), o pažink pats save. Arba jei nori įsitikinti, kas yra pasaulis – išnagrinėk tik vieną jo dalelę, vieną pasaulio atspindį. O norėdamas pažinti ir aprėpti pasaulį visą iš karto, tu niekada neprieisi iki jo esmės ir visada tik sieksi tiesos pažinimo , nes nežinosi, kad pasaulyje tiesos nėra. Tau pasaulis bus iliuzinė žemė, kurioje paslėptas lobis – tiesa. Bet reikia tiksliai išnagrinėti tik vieną žemės atšvaistą, kad dingtų bet kokios iliuzijos ir tu atsigręžtum į save, t.y. į ten.

 

 

Jei miesčioniui laiku nenusišypsosi, jis tave pradės laikyti narkomanu.

 

 

Bėgdamas nuo ekstazės, jėga prisiversdamas tvarkyti žmonių reikalus, tol daužo į sieną krumplius, kol šie ima kraujuoti.

Gisbert Greshake. Įvadinis straipsnis į “Dvasinio gyvenimo šaltiniai”

 

 

Menininkai apskritai yra nekalti žmogeliai. Pavyzdžiui, dailininkas. Jam reikia tiek nedaug – tik drobės su dažais ir prie jų visai nereikšmingo dalyko – viso pasaulio šlovės. Pavyzdžiui, gitaristas. Jam reikia tik gitaros ir tokio nereikšmingo (net gėda užsiminti) dalyko, kaip viso pasaulio šlovės. Ir t.t.

 

 

Išgirdę filosofinę mintį, visi pradeda linkčioti galvom. Tai lyg slaptas ženklas, lyg užslėptas simbolis, pagal kurį norima save priskirti išrinktiesiems.

 

 

Jis tol skendo savo mintyse, kol jį ištraukė iš Šešupės .

 

 

Žmogaus, kuris nemoka atleisti, galima tik gailėtis – jis pats save degina iš vidaus neapykanta.

 

 

Neįmanoma žmogui aiškinti tiesą, nes kiekvienas yra individualybė ir turi savo tiesą. Jei kuris perimtų kito žmogaus tiesą, tai būtų tiesos fikcija. “Neįmanoma nieko išmokyti, įmanoma tik išmokti.”

 

 

“Visi, kurie į jį pažiūrėdavo atviromis akimis, sakydavo: mes kalti. Visi, kas į jį pažiūrėdavo primerktomis akimis, sakydavo: jis kaltas.”

 

 

Jis gyrėsi ir gyrėsi, aukštindamas save. Tuomet aš uždaviau jam provokuojantį klausimą. Tai jūs esate laimingas žmogus? Jis nusišypsojo, skėstelėjo rankomis ir tarė: Taip, laimingas. Ir, o Dieve, nuo šios akimirkos man jo pagailo.

 

 

Kai pabundame iš miego ar šiaip paprasčiausia ilgai gulime , mes pradedame nejausti savo kūno, jo padėties, formos ir apibrėžtumo.Vos tik mes sujudame , tuomet nuo kūno ir medžiagos ant kurios jis guli trinties mes pradedame jausti savo kūną. Jo formą ,svorį , kontūrus. Taip yra ir su dvasine puse. Jei kūnas gali jausti save kaip kūną tik santykyje su kitai kūnais , taip žmogus gali pasijusti žmogumi tik bendraujant su kitais žmonėmis . Jei žmogus atsiriboja nuo kitų žmonių įvyksta savižudybė ir jis tampa nežmogum.Jis nesiorientuoja savyje kaip žmogus.Jam nereikalinga tampa moralė, sąžinė. Jis neturi savęs vertinimo kriterijaus, kuris atsiranda santykyje su kitais .Žmogus gali realizuoti save tik santykyje su kitais žmonėmis.Pabėgimas nuo kitų reiškia atsisakymą nešti savo kryžių. Bet bendrauti su žmonėmis , tai anaiptol nereiškia paklusti minios norams- priešingai. Bendraudamas su kitais žmonėmis, iš jų mokydamasis ir juos mokydamas tu bandai realizuoti tą , kas yra “ kažkas “.

Pasitraukimas nuo žmonių yra panašus į miego būseną, į sapną.Sapnas nepriklauso nuo mūsų norų, principų ir t.t. Kai mes atsiskiriame nuo kitų, bendražmogiški principai išnyksta .Vienatvė yra uždraustas vaisius – labai vilioja ir labai pavojingas.

 

 

Visas pasaulis stengiasi įrodyti ir parodyti kokie jie visi šaunuoliai, kad su jais viskas tvarkoje. Viskas tiesiog nuostabu .Stengiasi !

 

 

Smėlio laikrodis , saulės laikrodis , mechaninis laikrodis , elektroninis laikrodis , atominis laikrodis – laiko nekintamumas tarsi ignoruoja juos ir visą žmonijos pažangą.

 

 

Pasidariau nuobodus – pradėjau galvoti, kokius savo norus pildysiu , kai turėsiu daug pinigų. (Kažkodėl visi tikisi , kad ateis laikas , kai jie turės gausybę pinigų-jie tuo netgi neabejoja )

 

Ar gali tuščiam kambaryje , ant vienintelio baldo – kėdės sėdintis žmogus prasmingai egzistuoti . Įtvirtinti save(kėdėje ). Jis irgi taip sėdėjo. Gana ilgai. Galvą įrėmęs į rankas ir taip sulinkęs . Kartą jam kilo mintis apie gyvenimą . Pakėlė galvą , apsidairė – aplinkui sienos. Vien sienos. Bet tai jo nesulaikė, neatėmė ryžto veikti. Jis atsistojo , atsistojo ir vėl apsidairė. Keturios sienos , keturi 90 laipsnių kampai .Lubos ,grindys. Bet juk tai ištisas pasaulis, lobynas.Nuėjo prie sienos. Lyg bijodamas, atsargiai , pirštų galais ją palietė.Rankos lietė ir tuo pačiu tarsi nelietė sienos. Tai buvo jausmas lyg jis būtų kitame matavime. Iki tol nepatirtas gyvenimo džiaugsmas.Nuleidęs ranką , pažvelgė sau po kojomis.Ten jis pamatė purią žemę, laukiančią grūdo ir pasiruošusią išauginti gyvybės medį. Jo nuostabai   nebuvo ribų. Tuomet   pažvelgė į viršų. Iš burnos išsiveržė trumpas susižavėjimo šūksnis. Virš galvos buvo šviesus šiltas vasaros dangus, nusėtas žvaigždėmis. Jos spindėjo, degė , geso ir sudarė pasakiško grožio įspūdį. Iš nuostabos širdis nebetilpo krūtinėje. Jautėsi tarsi patekęs į stebuklų šalį. O juk viskas buvo čia pat. Tik reikėjo pakelti akis , pajusti, pamatyti ir džiaugtis viskuo. Taip jis stovėjo kurį laiką. Stovėjo susiliejęs su pasaka. Stovėjo. Susiliejęs. Staiga baigėsi. Akimirksniu viskas dingo. Ne , šito negali būti – jis pasijuto stovintis tarp keturių sienų, keturių 90 laipsnių kampų, lubų ir grindų.Apėmė nusivylimas – jis ir vėl pasijuto apgautas. Kėdė stovėjo kaip stovėjusi, tarsi laukdama jo. Atsiduso. Liūdnai nusišypsojo- lyg tai kėdei , kuri niekuomet nebuvo apgavusi . Dabar jau su palengvėjimu atsiduso ir atsisėdo.Įrėmė galvą tarp rankų ir sėdėjo.

 

 

Viduramžiais buvo bijomasi,kad grožis gali atitraukti dėmesį nuo Dievo. Dabar klausimas pastatytas taip : ar Dievas gali atitraukti dėmesį nuo grožio ? Grožis tampa aukštesne sąvoka nei Dievas. Nuo Dievo žmonės slepiasi. Tai buvo aktualu 1930-40m. Jei tik Dievas pasirodydavo kelyje į grožį su menkiausiomis pretenzijomis į pripažinimą į jį paprasčiausia nekreipdavo dėmesio. Dabar 1980 – 90 m. Dievą apkarstė nostalgiškais prisiminimais ir užsinorėjo , kad ne jie pas Jį , bet Jis pas juos ateitų . Šiuo metu Dievas apkarstytas blizgančiais suvokimais ir Juo galima grožėtis kaip dideliu žmonių meno kūriniu.

 

 

Nelaimingas tas , kuris derina savo nuomonę su visuomenėje priimtomis elgesio normomis ir kenčia nuo to.

 

 

Kaip aš norėčiau būti seniu. Fiziškai. Nugyvenęs visą geidulingą gyvenimą. Aš ir dabar senas , tik nešioju jauno išvaizdą. Seniai turi pasiteisinimą savo nepajėgumui naudotis įvairiomis aistromis – pasiteisinimas yra jų senatvė. Esu jaunas kūnas.   Įstengiu naudotis aistromis , bet man tai ne aistros , o kažkoks atšalęs , gleivėtas valgis , kurio nenoriu valgyti. Mane nuo jo pykina. Bet neturiu pasiteisinimo – esu jaunas – turiu vaidinti šaunuolį, linkusį išgerti stiklą vyno , pasilinksminti su merginomis , mąstantį apie karjerą. Kaip norėčiau būti seniu, kartais ištariančiu kokį nors tariamą išminties žodį iš patirties, kartais papasakojančiu kokį linksmą nuotykį su mergužėlėmis , apsuptą jaunų žmonių rato , o viduje tyliai kikenančiu iš viso pasaulio ir iš savęs.

 

 

Savižudžius nevykėlius – tuos , kurie bandė nesėkmingai nusižudyti – reikia uždaryti į narvus ir rodyti žmonių pajuokai.

 

 

Mes galime žiūrėti į 1920-30 metus kaip į seną seną reiškinį. Žiūrime į tą metą , kaip šio šimtmečio pradžioje žiūrėjo į tūkstantmečio pradžią. Dėl viso to kaltas tempas. Dabar laikas tankėja. Tankėja pastoviai . Tempai greitėja. Žmogaus sąmonė dabar per 10 metų pasikeičia tiek, kiek anksčiau per 100 metų. Taip kad mes galime drąsiai vertinti1920-30 metus – pvz. : man 1920-30 metai atsiduoda metafizika ir lesbietėmis – nebijodami , kad atsiras žmogus , dar gyvas , kuris galėjo gyventi tais metais taip , kaip niekas netikėtų , kad ateis žmogus , kuris gyveno prieš 1000 metų ir pasakys “ jūsų įsivaizdavimas klaidingas “( o po 10 metų niekas netikės mumis – šitai jau vyksta ).

 

 

  • Tavo labai griežtas gyvenimo supratimas.
  • Taip, būtent mano gyvenimo.Kiekvienas gyvena savo gyvenimą . Jei aš suprantu , kad jis yra griežtas , tai jis ir yra man griežtas. Jei tu supranti , kad gyvenimas lengvas , tai jis ir yra tau lengvas.
  • O jei aš nesuprantu, koks jis man – lengvas ar sunkus ?
  • Tuomet , tuo labiau , tau niekuo padėti negaliu.

 

 

Žmonės visą laiką sako, kad ankstesniais laikais žmonės buvo geresni, jaunimas ne toks pasileidęs kaip dabar ir t.t. Vadinasi, kuo giliau žiūrėsi į senovę, tuo žmonės turi būti geresni.Viskas atsiremia į Adomą ir Ievą. Reiškiasi, jie buvo geresni, geriausi.Bet gi jie įvykdė nuodėmę, už kurią mes visi kenčiame. Tai kokiu masteliu mes esame blogesni, jei jie padarė nuodėmę, kurios nei vienas iš mūsų nepajėgus padaryti ?

 

 

Tiktai užvertus galvą į žvaigždes, išgirsti žiogų cikadas.

 

 

Dabar žmonės nežiūri į naujoves mene kaip į pranašumus , nes suprato , kad dažnai tai, kas nauja – dar nėra vertybė, ar tai, į ką verta atkreipti dėmesį. Žmonės pavargo nuo naujovių ir jų ieškojimų ir užsinorėjo tikro. Ieškodami kažko išbandyto ir turinčio tikrus pagrindus, žmonės atsigręžė į antiką, nes nuo viduramžių prasideda pastovi revoliucija ,kuri tęsiasi iki šiolei( gal tai ir nėra tikslu ).Blogai, kai nelieka to amžiaus , kuriame gyvename ,vertybių, ir esame priversti gręžtis į praeitį.

Buvau tikras asilas : vaidinau didvyriškai kietą riešutą, o viduje buvau absoliučiai nugalėtas ir praskydęs( bet ar būtų buvę geriau , jei būčiau rodęs save )

 

 

Froidas tik dar kartą įrodė išpažinties būtinumą. Daugiau nieko.

 

 

Čechovas sako:

– Išmesk raktus į šulinį ir būk laisvas.

Nepadės , pas tėvą yra atsarginiai.

 

 

Savižudybė – tai vedybos su mylimąja moterimi.Vedybos sugadina visą meilę.Taip ir su savižudybe. Daug sunkiau gyventi pastoviai su mintimi apie savižudybę , nei įvykdyti ją.

 

 

Ką galvoja eidamas per lietų žmogus . Žmogus su erotiškai prilipusiais prie kūno marškiniais ir retkarčiais nusibraukiantis vandens ( vandens ar lietaus – kuris žodis geriau tinka ?- šios mintys galvoje tai civilizacijos aidas , kitaip šis klausimas neiškiltų) lašus nuo nosies galo ? Aišku, jis galvojo apie žinojimą.Savaime suprantama, kad tai nieko gero. Kodėl ? Kuo žmogus daugiau žino , kuo pas jį didesnis žinojimas, tuo jis jaučia didesnę atsakomybę.Nuo žinojimo per atsakomybę einama į kančią. Atsakomybė prieš tai, kad žmogus negali visko padaryti, ką jis privalo pagal savo žinojimą ,veda į kančią.

Kankiniesi , kad matai visą netvarką , neteisumą ir nieko negali padaryti. Žinai , kaip turi būti , pažįsti blogį ir gėrį , bet nuo to tik kenti labiau , nes nieko negali pakeisti. Ne todėl , kad tu negali , bet kad esi pasyvus ir nenori.Tu abejingas blogiui ir tavo įgytas žinojimas verčia dėl to kentėti. Netiesa , kad abejingi nejaučia skausmo dėl pasaulio . Jie jaučia jį daug aštriau ( priklausomai nuo žinojimo lygio ) ir kenčia dėl to.Bet daryti jie jau nelabai ką įstengia , nes yra patyrę, koks totalinis blogis pulsuoja čia. Būtent čia. Visur aplinkui, kur tik yra masė , egzistuoja neįveikiamas blogis. Todėl dažnai žinantieji (arba žmonių vadinami abejingieji ) užsidaro savyje ir bendrauja tik su keliais žmonėmis. Nes tik atskirame žmoguje galima atrasti ką nors šviesaus.Bet nuo to pasaulio kančia nesumažėja – tik leidžia retkarčiais sužibėti šviesos atspindžiams abejingųjų akyse.

 

 

Kiekvienas eilėraštis tai maža išdavystė.

 

 

Kodėl aš ne taip aštriai įžvelgiu tikrovę ? Kodėl būtis ir tiesa apsitraukė migla ?- seniai neberašau muzikos. Natos ir ritmas sudėlioja mintis ir suvokimus į tam tikrą sistemą , kuria aš galėjau naudotis spręsdamas apie aplinką , esamybę ir apie reikšmes. Dabar viskas apsiblausė grožio migla. Aš matau švytinčią miglą , ne tiesą ir, pavadindamas ją grožiu, bandau tarsi mėgautis ja. Ne, tai nėra naujas etapas – tai posūkis į šalį. Labai gaila , kad aštrų suvokimą pakeitė miglotas grožis. Grožis tarsi rūkas virš vandens. Jei jo nebūtų, galėčiau pasilenkti ir aiškiai pamatyti save vandens paviršiuje. O dabar ežerą dengia švytintis rūkas – jo nei nenupūsi , nei nenustumsi , nei nepasieksi , jis egzistuoja ir esu priverstas juo grožėtis . Laukime , kol suskambės muzika.

 

 

-Tu su ja permiegojai ?

-Ne, aš su ja perstovėjau.

 

 

Lietuvių kalba pilna metafizinio svorio.Pasakai ką nors ir žodžiai ištrūkę iš tavo burnos nuskęsta nuo per didelio svorio, nepasiekę pašnekovo ausų.Lietuviškai negalima lengvai kalbėtis, galima tik mėtytis švinu. Ir tik tylint galima perduoti ką nors svarbaus, nes lietuviško žodžio svoris trukdo supratimui. Anglų kalba galima kalbėtis ir perduoti viską, ką nori išreikšti.

 

 

Klausimas į Lk 12:45. Kas žudo kūną ir toliau nebegali kenkti ir kas žudo kūną ir įstumia į pragarą ?

 

 

Kodėl kai kurie žmonės geria iki sąmonės netekimo , kai tuo tarpu kiti moka save tvarkyti . Apie tuos, kurie geria iki sąmonės netekimo irgi negalima sakyti , kad jie savęs netvarko – paprasčiausia nori to. Jie turi daug didesnį laisvės pojūtį. Jų nevaržo kvaili , miesčioniškų principų saitai , todėl savo didelėje laisvėje jaučiasi gana netvirtai. Tai toks pojūtis lyg plūduriuotum erdvėje . Žinoti , kad tu erdvėje ir žengti žingsnį yra sunku dėl to , kad į bet kurią pusę žengiant vaizdas tas pats.Vaizdas tas pats , bet tikrovė kita . Todėl kartais tas, kas turi didelį laisvę , sumaišo vaizdus su tikrove . Iš to kyla kai kurios problemos .

 

Viskas atrodytų lyg ir kvaila , jeigu nebūtų iš tikrųjų kvaila. Mes apsimetinėjam , kad linksminamės , kad krečiam kvailystes , o iš tikrųjų tik durnai, tuščiai leidžiam laiką, versdami jį nieku . Mes kiekvieną dieną bandom kažką kurti , tą pačią dieną sudaužydami savo bandymą ir tai vadiname “ mūsų dienos mūsų naktys “.

 

Kai savo šlykštumą suvoki su liūdesiu – tuomet atgaila ir kančia , o kai suvoki su džiaugsmu?

 

Sėdžiu šeštadienio vakarą vienas . Klausau muzikos, skaitau , žiūriu televizorių ir mėgaujuosi visais šiais mažais malonumais , galvodamas , kad nebūtina gerti ar

dulkintis , kad pajustum šį malonumą -užtenka tik tiek . O jei dar telefonu pasiplepi su savo geru draugu, tai šis vakaras tampa ne malonumas , o pasaka.

 

Kiekvienas žmogus turi savo temą.

———————————————-

 

Vasario 16- oji

 

Buvo karta kuri sėdėjo apkasuos

Su Rylkės knygele užantyje-

-Gerbiu juos.

Anapus vandenyno jaunimo galvose

Komiksų herojus Betmanas

Užėmė tvirtas pozicijas –

-Negerbiu jų.

Mes augome vasario 16-os vakarais

Ant namų sienų purkšdami

Gedimino bokštus ir dvigubus kryžius

Po to skuosdavome iš tų vietų kuo greičiau

Kitą dieną apžiūrinėdami mūsų “darbelius”

Praeinant čiau.

Visa tai man nesukelia juoko ir dabar.

 

Bus dar begalė kartų: ir tų ir tų.

Bet tikriausia niekuomet nebus tų

Kurie vartytų komiksus apkasuose

Ir tų

Kurie nepriklausomoje dabartinėje

2000 –ųjų Lietuvoje

Švęstų Nepriklausomybės Dieną

Taip kaip mes priklausomomoje.

 

Na ir ką ?

Na ir nieko.

Tik tie

Kur su Rylke žuvo-

-Beprasmiškam kare-

-Tik jie užsimokėjo

Už viską gyvybe

O mes ? – ką mes-

– taip ir toliau dienas sau stumiam

Nepasimokę nieko

nieko

ne

2000m

—————————————————-

Žiūriu į drumzliną vandenį

Papūsk, vėjau

Aš matysiu dugną

 

———————————————————————–

Apspangau nuo lietaus

Nei čia masturbuotis nei ką

 

—————————————————————–

 

 

Kaip  apdainuoti mirtį ?

giesme rauda

klyksmu

malda

linksmu spiričiueliu

malda

tyla

 

————————————————————————

 

Šaltyje užsimerkiau

Ir šiek tiek sušilau

Atsileido kūnas

Ramu

Miriau?..

Gyvenu?..

 

———————————————————————

 

Krintančios

juoko kaskados

primena….

norisi pažiūrėt –

  • neatsigręžiu

 

————————————————————————

 

Žvakė

Simbolizuojasi

Su Dienos šviesa

Ir vis

šiek tiek jaukiau

Gyvenant tamsoje

Kine

Ne

Fuck

 

————————————————————

Taip norėčiau nupušėt

Rodos jau čia pat

bet galo nėra’

ir nėra’’

 

 

’   – dešininis  kirtis ant “ė”

’’  – kairinis  kirtis ant “a”

 

———————————————————————–

 

 

Koks skirtumas

Kaip tu leidi dienas ir naktis

Vis tiek niekas neįsiklausys

Į tavo širdies mintis

 

Todėl –

miegok ramiai

. . .

. . .

. . .

 

———————————————————————-

 

 

Poetės… … …

Dulkinasi su visais iš eilės

Kalės.

 

Poetai…

Dulkinasi su visais iš eilės

Poetai.

 

—————————————————————————

 

Pasigėriau su jūros ežiais

Ežiai šiaušiasi

Rodo savo spyglius

Leidžia baltas išskyras

O aš stebiu apsiblausęs.

Gurkšteliu pats

Kliūsteliu jiems

Ir pakreipęs galvą žiūriu:

Švento Vito šokį

Girtų jūros ežių

mirties konvulsijas

Savo romantiškas

Romantikos prostitucijas.

*Ir nesuprantu :

kas čia girtas

aš ar ežiai ?

miršta jie

ar mano…?

 

 

 

*banali pabaiga

Graikija 1999

 

—————————————————————

 

Žaltvykslės

*

 

Eikš , mylimasis,

Į mano plačiai atvertas

Tarpnemunės duris.

Pasėdėsim.

Žaltvykslių šviesoje

prie taurės

vyno

dugne

 

*

Eikš , mylimoji,

Į mano plačiai atvertus

Tarpnemunės vartus.

Pasėdėsim.

Prie butelio

“ Starkos “

dugne

 

 

—————————————————————-

 

 

SEKMADIENIS

 

Apsiginklavęs dviem distanciniais pulteliais

( jei pasakyčiau “ valdymo “ – būtų gremėzdiška )

leidžiu  Sekmadienį.

 

Aplamai , tai aš mėgstu  buitinį

subuitintą sex’ą

 

Šalia buteliai alaus –

sekmadienis – pagirių diena.

 

subuitintą , be romantikos

 

Taip ir gyvenam.

Vaizdas – garsas

garsas – vaizdas

jokių minčių…

Sekmadienį  matau…girdžiu…

 

————————————————————————

 

 

Ir nustojo saulė ridentis danguje

Ir sustingo oras  plaučiuose

Tebūnie

Vibracija į muziką

Muzika į ritmą

Ritmas į žodį

Tebūnie

Žemė oras

Ugnis voras

(voras taip pat tebūnie)

Žmogus…

Žmogaus sūnus……

(nereikia egzaltuotos tylos –

– apsiverksiu – graudu )

“ Atlikta “

“ Trokštu “

einubeT

 

 

 ——————————-

 

 

Sustingęs savo tuščiuos jausmuos

Bandau atrasti dar ką nors

Kuo galima  sužaist

Ir ko gal nebebus jau niekados.

Visa tai labai slegia.

Viskas preciziškai iššluota

Steriliai  išdezinfekuota

Tuštumos artumos

artumos – tuštumos

Visa tai slegia

 

————————————————————————

 

 

vandens garsai

 

Iš kaip visuomet negilaus miego

prižadino naktį mane

lašančio – tekančio vandens garsai.

Atsikėliau

perėjau namą

patikrinau kranus

– viskas tvarkoje.

Priežastis lauke.

Ir vėl guliu

nusiraminęs , bet nepatenkintas

įsiklausydamas į

barbenančius – lašančius – tekančius

vandens garsus.

 

————————————————————————–

 

Klasika

 

 

Šlykštu

Šlykštu

Ir sau pačiam

0 tuo labiau kitiems.

Neįsivaizduoju :

kiekvieną kartą

pirmykščius gaivalus

žmonijos pamirštus kadais

išjudinu ir rodau

savimi visiems kitiems.

Taip išdaužau ilgai ir sunkiai

puoselėtus rūmus.

.   .   .

Geriu,

po to šlykštu

šlykštu

—————————————————————-

 

Kaip narkomanas vandenį geriu

Pirmyn atgal  guliu galiu

ištryškę žodžiai geizeriai kapuos

vanduo į vandenį  kronštainai atkartos

 

2016———————————————–

[2016.03.08 22:04:28] gintas k k: vokietija turi nyčę, o lietuva maxą

————————————————-

[21:23:41] Maryla: kas maxui rūpi?
[21:23:51] gintas k k: maxui niekas nerūpi
[21:24:00] gintas k k: xanaxas
[21:24:02] Maryla: dėl ko jis gyvena?
[21:24:14] gintas k k: del to kad butą galėtų išsipirkt
[21:25:59] gintas k k: o tu ?
[21:26:24] Maryla: aš tai siekiu dvasinio nušvitimo
[21:27:12] gintas k k: tokie būna ?
[21:27:36] Maryla: pagrinde nieks nepraneša
[21:28:01] gintas k k: tai tada maxas nušvitęs\
[21:28:05] gintas k k: nes jis praneša
[21:28:15] gintas k k:  o jei kiti nepraneša tai ir nenušvitę
[21:28:23] gintas k k: vadinasi tai neegzistuoja
[21:28:53] Maryla: kaip maxas pranešė? per pagalbos skambutį? netikiu
[21:29:07] gintas k k: jo jis nušvitęs
[21:29:10] gintas k k: paklausk jo
[21:29:37] Maryla: maxas gali pasiūlyt tik by…ų ragažę, jo žodžiais sakant
[21:30:05] gintas k k: jis kuklus

—————————————-

Lietuviu gali pasijusti tik bulvių prisivalgęs, o ne kokiu ten ryžių ar tuo labiau makaronų

———————————————-

Išleist knygą. Klausimų knygą. be atsakymų.

Klausimai būtų tokie tipo:

Kaip Dievas elgiasi su narkomanais anapusiniame gyvenime jiems išėjus nuo netyčinio perdozavimo

————————————————

1980 sekmadienio vakarą grįžau iš čiuožyklos žiemą. labai sušalęs ir daug čiužinėjęs grojant povilaičio muzikai čiuožykloje sūduvos stadione. grįzau, o visa šeima per lenkų TV žiūrejo vesterna Limonadinis Džo. bet aš jo nežiūrėjau

———————————————————–

Eksperimentinės muzikos paskirtis yra kita, nei tik imitacija geros roko ( art roko –etc. aukcionas, king crimson) –( kas gal susiveda į puikų formos išpildymą.). eksperimentinės muzikos paskirtis yra ieškoti naujų sferų pasitenkinimui. T.y. nauju garsų, išraiškos priemonių, kurios suteiktų pasitenkinimą. Tai erdvės, kurios iki to laiko nebuvo siejamos su pasitenkinimu, ar jų- tų erdvių aplamai muzikoje nebuvo. Eksperimentinė muzika tai kažkas panašaus I ieškojimą, atradimą naujų hedonizmo formų. Roko muzika tik bando atkartoti esamas, sukurtas formas, kiek galima geriau.

Yra ir eksperimentininkų ( ben frost, Nicolas bernier) kurie eina pagal roko modeli. Bet tikra esmė eksperimentinės muzikos yra naujos hedonizmo nišos muzikoje . Naujų pasitenkinimo nišų, erdvių ieškojimas muzikoje.

————————————————–

saulytės klausimas: o erkės tai maži padarėliai ar gėlės ?

tėte, ar mes esam turtingi ? – o kas tai yra turtingi ? _ tie kas turi daug aukso

;iš tikrųjų tai mes neturtingi , nes daug aukso turi tik karalius

————————————————-

Velnias nekuria. Nieko.net ligų.

——————————————
Pan Sonic   koncertas     2002 08 03 Ryga     klubas Šautuve
Apie pačią kelionę   norėčiau pasakyti tik tiek, kad ji užtruko 6 val. ir autobuso bilietas iš Kauno į Rygą kainavo 35 lt. Latvijos sostinės stotyje mus pasitiko gausybė Pan Sonic plakatų .   Klubas Šautuve , kuriame vyko Pan Sonikų koncertas, veikia nuo 22.00 iki 05.00 val. Ir būtent tik nuo 22.00 žmonės buvo įleidžiami į klubą . Kai atėjome į vietą 21. 30 – nieko praktiškai nebuvo, tik keli organizatoriai, dėl ko   buvome šiek tiek nustebę, nors apie 24.00 val. žmonių, kurių amžius nuo 20 iki 45 metų , prigužėjo arti 500. Dėl pansonikų ,kaip man vėliau pasirodė, buvo atvykę mažiau nei 100. Klubas įrengtas buvusiame rusų kariuomenės   požeminiame bunkeryje , tik palyginti su mūsų Virpesiu   Vilniuje ( išplanavimas labai panašus ) , bene tris kartus didesnis . 22.00 val. pasirodė bufeto darbininkai nešini gėrimais ir užkandžiais . Renginio metu buvo galima atsigerti alaus , kokteilių , gaivių gėrimų ir lengvai užkąsti . Klubą sudarė pagrindinė salė – kambarys , kuriame ir grojo Pan Sonic gyvai + krūva dj’u ir mažesnė experimentinė salė, kur gyvai grojo Selffish / +371 Records (ambient, IDM) ir Bius vs. Olo Olo (glitch meets soviet analog retro) / Kolka Music + taip pat keli dj’ai. Dar buvo foje patalpa, kur buvo įrengtas bufetas ir gan didoka pereinama atsipalaidavimo salė su pasieniais   išmėtytais , dažniausiai užsėstais odiniais čiužiniais , kurie į galą renginio kai kam pasitarnavo jau kaip ir lovos .   Kalbant apie tai, kas vyko iki suomių dueto , tai gal įdomiausia atrodė Selffish pasirodymas( jei tai buvo Selffish, nes informacijos apie pasirodymų nuoseklumą niekur nebuvo , dėl ko aš ir pansonicų kelias minutes praleidau ) .Tai buvo kažkas panašu į industrinį , fašistinį , laužytų ritmų su vokiškais semplais techno variantą . Įkaitę , prakaituoti klausytojai- šokėjai su skiauterėmis įnirtingai kratėsi kartais nuskanduodami kokį fašistinį šūksnį . Muzika gal buvo šiek tiek monotoniška, bet gal ir stipriausia ta vakarą ( aišku, nelyginant su suomių duetu ).   Bius vs. Olo Olo grojo   tik senais       analoginiais   sintezatoriais ( video būtent ir rodė šiuos instrumentus )su paruošta audio medžiaga . Rezultatas nelabai įdomus : besitęsiantys garsai , truputis noiso , traškesių . Pagrindinėje salėje   dj’ai pradėjo nuo lengvo techno kol priaugo iki industrinio minimalaus techno – rezultatas gana vežantis ir įdomus , tik gaila, kad negaliu pasakyti tiksliai, kas kuriuo metu grojo: ar NGC-5128 & Deep-z / Fabrique (hard techno),ar Skun4 / Kolka Music (microhouse),ar Ivarx & Ivarzz / NO REST (minimal techno), ar Kleper (technoid-industrial), ar dar kokie kiti   .
     Buvau eksperimentinėje salėje, kai apie 1 val. priėjęs draugas pasakė, kad kažkokie panašūs į panasonikus garsai pasigirsta pagrindiniame kambaryje . Nelabai ko tikėdamas atsikėliau ir nuėjau ten . Tikrai taip – kažkas panašu į suomius . Scenoje tvyrojo mėlyna prieblanda , muzikantų nesimatė . Ir kaip tik prisiminiau vieną iš sceninių pansonicų reikalavimų – deep blue light . Pamažu yriausi į priekį , kol pradėjo ryškėti tie du žmonės,dėl kurių   aš ir trenkiausi į Rygą . Miko Vainio užsidėjęs beisbolo kepurėlę su raidėmis VVV , apsivilkęs skautiškus trumpom rankovėm marškinėlius , iš po kurių ant abiejų rankų bicepsų kyšojo lyg ir identiškos tatuiruotės , žemiau kurių puikavosi taip pat ant abiejų rankų   po identiškus , masyvius tris randus . Veidas neskustas , įraudęs , šiek tiek pavargęs . Ilpo Vaisanen apsivilkęs minimalistiniais trumpom rankovėm marškinėliais , veidas mažiau pavargęs . Prisiyręs prie pat stalo, ant kurio gulėjo jų instrumentai , pradėjau stebėti pasirodymą . Miko valdė semplerį ir mikšerinį pultelį , Ilpo šalia savęs turėjo garso procesorių , taip pat mikšerinį pultelį ir dar kažkokį didesnį agregatą
( pavaizduotą “ kulma “ albumo nuotraukoje ) su daugybe rankenėlių . Viskas prasidėdavo nuo Miko iš disketės paleisto ritminio pansoniško semplo ,į kurio ritminius kazusus vėliau įvažiuodavo Ilpo procesoriaus leidžiami ambientiniai tembrai ir kiek vėliau visa tai vystant , generuojant , vėlgi dažniausia Miko dėka ritmas tapdavo visiškai tobulai išgrynintas , “sumaitotas “ , sunoizytas .Gabalų pradžia būdavo grynai panasoniška , kai tuo tarpu pabaiga daugiau nei merzbowiška . Vėliau pereinamas motyvas, kurio metu tęsdavosi tembrai, ritmines spragas užpildant Miko pirštu išbaksnojant varijuojančius ritminius piešinius į semplerį , po to vėl ritmas, vėl improvizacija ir vėl merzbow ir t.t. iki kartais į pabaigą labiau pavykusiam “pjaustymui “ ( kaip vėliau girdėjau vienam gerbėjui sakant suomiams “ jūs šiandien geriau grojot   nei Jimi Hendrixas gitara “) Miko veidą iškreipdavo ekstaziška šypsena iki dugno atlaužiant kokį triukšminį distoršenų efektą. Ilpo tuo tarpu buvo šiek tiek santūresnis   – sykį “užsikaifavusiam “ ir matyt užsimiršusiam Miko netgi pasukiojo jo mikšerio rankenėles. Kartais   pradine ritmine kilpa tapdavo Ilpo pagautas ,   Miko išgautų -iš mikserio ištrauktų laidu metaliniais antgaliais baksnojant į pultelį – garsų motyvas .   Pasirodymą iliustravo video medžiaga , kurią Miko kontroliavo , retkarčiais pasukdamas mažo kvadratinio prietaiso rankenėlę ir šiek tiek pakeisdamas minimalistinio video projektoriaus   rodymo vaizdą. Pasirodymo metu šalia abiejų buvo padėta po alaus bokalą , kurį Miko dalijosi su neatsiklausiusiu jo leidimo gatavu gerbėju ( vėliau pagalvojau , kad tas fanas taip ir neprisimins , kad gėrė alų iš vieno bokalo su pansonikais). Ilpo, išgėręs vieną , paprašė antro ir jo prašymas buvo tuojau pat patenkintas . O atsigaivinti tikrai reikėjo -koncertas buvo grojamas nuoširdžiai – prakaito lašai ritosi nuo abiejų muzikantų veidų. Matėsi puikus savo reikalo išmanymas – kiekvienas rankenėlės pasukimas buvo atliekamas tiksliai žinant jo pasekmes , atlikėjai puikiai jautė vienas kitą , nebandydami vienas kito nustelbti , nors man pasirodė , kad 2/3 darbo , tiek pagaunant semplus, tiek juos išvystant, išjaučiant , natūraliai   atliko Miko. Paskutinės sekundės : motyvas tobulai išvystytas , žviegia kolonėles , salė plyšta , dalis klausytojų apleidę patalpą , nors pasirodymo pradžioje čia susigrūdo dauguma ,Miko krato virš galvos iškėlęs mikšerinį pultelį , tada jis atsuka jį į klausytojus , demonstratyviai užlaužia iki galo garsą ir visomis spalvomis šviečiant garso perkrovoms, ištraukia iš mikšerio laidus . Tyla . Tobula . Atlikta . Nedidelės ovacijos, padriki riksmai .Ilpo iš karto išeina . Miko lyg kažko   laukdamas , lyg ir bandydamas šypsotis- lūkuriuoja . Gerbėjas lyg gelbėjimosi ratą atkiša flajerį pasirašyti , Miko pasirašo ir tik dabar galutinai viską atlikęs išeina. Tik šį vienintelį momentą gyvenime pasigailiu , kad tokiuose koncertuose negalioja akademinių salių taisyklės – taip norėjosi bisuoti ! Koncertas užsitęsė apie 1,5 val. Nors tikrai pasakyti negaliu- nežvilgterėjau į laikrodį nei pradžioje , nei pabaigoje pasirodymo – laikas buvo išnykęs .
Išeinu į gryną orą . Entuziastingai šnekamės su draugu apie koncertą -jam nelabai patiko – sako nebuvo panasonikų , per daug triukšmo , nei vienam albume jie taip negroja. O aš sakau , buvo daugiau nei panasonikai , tai buvo tikrieji , kokie ir turėtų būti pansonikai -neiškastruoti , nenudrenuoti mute’o komercinių reikalavimų. Atsisuku atgal – Miko ir Ilpo pasiėmę savo kuklius instrumentus į rankas šiek tiek apleisti tyloje kažko lūkuriuoja . Juos pastebi kai kas iš gerbėjų , pora paprašo autografų ir tie patys paprašo juos nusifotografuoti kartu , ką ir padaro visai nepasididžiavę panasonikai. Ir nepasakytum , kad šie kuklūs vaikinai yra tie patys garso šamanai , kurie ką tik valdė kiekvieną salės atodūsį , jei ne antroji fotografija , kai fanas, paprašęs kažko , nusifotografuoja su jais , jau pasidėjusiais ant žemės aparatūrą , paskendęs linksmai pozuojančiuose   , ekspresyvios gestikuliacijos Pan Sonikų judesiuose. Privažiuoja automobilis , suomiai greitai pasiima menką savo turtą ir išeina iš atitvertos klubo teritorijos . Viskas.
   Klube toliau vyksta “tūsas” .Groja dj’ai. Pasišnekame su keliais linksmais lietuviais (vienas iš jų , ką tik po Ilpo ir Miko pasirodymo “ taip, atvykau iš Vilniaus dėl panasonikų ,o jie jau grojo ar dar tik gros ?..”) . Apie 05. 10 val. . visus likusius paprašo išeiti . 08. 10 val. sėdame į autobusą vykstantį į Kauną . Galvoju – geras koncertas tikrai daug bendro turi su religiniu   išgyvenimu . Nostalgiškai liūdnai įjungęs pastabų -įrašų perklausymo funkciją pridedu mobilųjį telefoną prie ausies – 3 min. pansonikų vis dar su manimi.

————————————————-

tie saliutai visą dangų sugriaus-saulytė

———————————————–

Saulytei atnesiau pasildytu cepelinu valgyt. Ir sakute. Saulyte valgo rankomis. Sakau- Saulyte, tai kam tau atnesiau sakute? valgyk su sakute .

Saulytte sako gerai. Paima pirstais cepelina, uzsimauna ant sakutes ir valgo .

 

———————————————————–
Arabų rastas gražus. Reiktų įvest arabų kalbą privalomą į mokymo programas
tuomet būt ugdomas grožio pojūtis. Grožio estetika

 ——————————————————

Klausimas:

Ką jums reikštų muzikinis ritmas? Ar sietumėte jį su pasaulio ritmu?

 

mano atsakymas:

 

Ritminė muzika laikoma mažiau dvasinga už neritminę – toks stereotipas. Prieš 10 metų kūriau tik ritminę muziką. Dabar kuriu praktiškai visiškai be ritmo (be akivaizdaus ritmo) muziką.

Nors šiuo metu ritminė muzika vėl ant bangos, man ji nelabai įdomi ir tikrai nebesinori man jos kurti. Bet tai nereiškia, kad prieš 10 metų kurtą savo muziką aš mažiau vertinu nei dabartinę. Tikrai ne. Taigi, kažkada muzikinis ritmas man labai daug ką reiškė -praktiškai tai buvo mano kūrybos ašis – šiuo metu muzikinis ritmas man nėra esminis muzikos elementas.

Aišku galima tai paaiškinti tiesiog mano muzikinio skonio pasikeitimu.

 

Ar aš muzikinį ritmą sieju su pasaulio ritmu?

Visu pirma reiktų išsiaiškinti terminą „pasaulio ritmas“- kas tai yra ? Tik tuomet diskutuoti. Bet tebūnie.

 

Pasąmonėje aš sieju muzikinį ritmą su pasaulio, gamtos ritmu.

Kažkada teko sukti roko grupės”Police” juostą sugreitintai. Visos dainos į galą natūraliai sugreitėdavo (manau, pačiai “Police” nežinant) – tai man labai primine seksą ir privertė susimastyti apie ritmo veikimą, jo artimumą su gamtos/Dievo įdiegtu ritmu žmoguje.

 

Bet jei šiuo metu kuriu beritmę muziką, tai ar tai reiškia, kad aš nenaudoju gamtos ritmo žmoguje? – Manau, kad viskas kur kas subtiliau muzikoje ir kūryboje nei tiesioginis muzikinio ritmo siejimas su pasaulio ritmu.

 

sėkmės,

Gintas Kraptavičius

——————————————————————-

reikia per velykas baznycios procesija eiti apie maximas

———————————————-

antanelio mirtis arba kaip uzsikalti babkiu negyvenamoje saloje

————————————–

ryte valaisi dantis. besivalant dantis netycia dantu sepetukas nukrenta i klozeta. issitrauki is klozeto dantu sepetuka ir toliau valaisi dantis.


Bekalbant su draugu:

-ka veiki ?

-laukiu eileje.

_?

_ nu as antras eileje. dabar eile tevams, nes dar gyvi. o po to jau ir mums .


 

Advertisements