INTERVIEWS

 

Interviu: Gintas Kraptavičius

http://neomarijampole.lt      2017-05-25

„Esu garso menininkas, kuriantis muziką kompiuteriu“ – tokiais žodžiais prasideda mūsų pokalbis su Gintu Kraptavičiumi.

Kas Jums yra muzika?
Muzika yra  darbas, kūryba, malonumas, savęs disciplinavimas, pasaulio pažinimas, pastoviai skatinantis domėjimąsi, žingeidumą, atvirumą aplinkai.

Kaip vertinate Lietuvos muzikos kūrėjus ir jų potencialą?

Lietuvoje yra ne tik potencialių, bet ir plačiai pripažintų muzikos kūrėjų. Galbūt trūksta informacinių technologijų muzikos švietimo žiūrint visais lygmenimis, bet čia jau daugiau ne kūrėjų, bet švietimo sistemos trūkumai. Muzikos mokymas akivaizdžiai prasilenkia su realybe,  nes, tarkime,  tai, kas grojama per radiją,  apie 80% muzikos yra sukurta kompiuteriais, o groti kompiuteriais praktiškai niekur nėra mokinama.

Festivalis The Noisefloor?

Festivalis vyko Stoke-on-Trent mieste Stafordšyro universitete Anglijoje.  Kalbant apie patį universitetą, man buvo įdomu tai, kad ten studijuoti muzikos kurso galimos trys kryptys: garso režisūra (darbas su mikseriniu pultu), garso dizainas (į tai įeina garso apipavidalinimas nuo viešųjų erdvių iki garso takelių kompiuteriniams žaidimams) ir gyvosios elektronikos kursas (galima pasirinkti grojimo gyvai  pop muzikos ar elektroakustinės muzikos kryptį).

Festivalis The Noisefloor  susidėjo iš eksperimentinio kino, audiovizualinių kompozicijų , elektroakustinės muzikos (tape music) prezentacijų ir gyvai atliekamos muzikos vakarų. Į festivalį patekau praėjęs paraiškų teikimo atranką (call for submision) -ko kol kas pasigendu Lietuvoje- taigi festivalio kuratoriai turėjo galimybę pasirinkti iš daugelio kūrinių, siųstų festivaliui iš viso pasaulio. Atranka pasirodė labai vykusi ir ypatingai stiprus buvo vakaras, kuriame teko groti ir man. Kai kurios išgirstos kompozicijos klasikiniams instrumentams su gyvai atliekama kompiuterine elektronika privertė permąstyti šio žanro galimybes naujai.

Kokie ateities planai ir vizijos?

Planų neturiu kol kas jokių, o vizijos groti mobiliaisiais telefonais ir kurti muziką tiesiogiai smegenų skleidžiamais neuronų impulsais, būtų visai įdomios.

Palinkėjimas Marijampolei.

Palinkėčiau Marijampolei kuo daugiau įsileisti šiuolaikinio meno į miesto renginius, parodų sales, į miesto erdves, nes savalaikiai kuriamas, šios dienos menas yra įdomus ir perspektyvus ir daro miestą patrauklų ir jame gyvenantiems žmonėms, ir miesto svečiams.

*****************************************

2017-03-13

Gintas K. A. Moisejenko nuotraukos fragmentas

2017 kovo 15-18 dienomis Paryžiuje, Pompidou centre įvyks tarptautinė konferencija „IRCAM  Forum Workshops Paris“. Renginyje savo kūrybą pakviestas pristatyti žymus Lietuvos garso menininkas Gintas K.

„Dažnai jau vien būti pastebėtam ir įvertintam ekspertų yra didelė satisfakcija, kaip, pavyzdžiui, ISEA2015 atveju, kai iš daugiau nei 1000 paraiškų patekau į garso menininkų dvidešimtuką, kurie buvo kviečiami eksponuoti darbus simpoziume. Niekuomet nežinai ką pamatysi, išgirsi tokiuose renginiuose, kai pristatomi visiškai nauji atradimai, tyrimai. Nors virtuali erdvė – labai galingas dalykas, bet tiesioginis dalyvavimas parodose, koncertuose, tiesioginis bendravimas vis dėlto labai svarbus. Be to, mane vis dar žavi garso granuliavimo technika ir gal šiuo aspektu atrasiu ką nors naujo“, – prisipažįsta menininkas.
Gintas K forume gyvai gros kompiuteriu. Demonstruojant pagrindinius elektroninės muzikos komponavimo principus, Ginto K kompiuterio ekranas bus projektuojamas į salę, kur žiūrovai galės matyti grojamą kūrinį. Stebimas gyvas grojimas, kiekvienas jo judesys, MIDI kontrolerio rankenėlių krustelėjimas, transformuojantis garsą, demonstruos visą kūrybinį ir atlikimo procesą. Pasirodymas bus transliuojamas internetu. Kiekvienas šių dienų garso menininkas turi arba siekia susikurti savo virtualų instrumentą, kurio veikimo pricipus tik jis vienas žino. Gintas K šiuo pasirodymu pravers duris į savo kūrybinę virtuvę, pasidalins savo atradimais.
IRCAM centras, 1977 m. įkurtas Pierre‘o Boulezo, buvo ir išlieka elektroakustinės muzikos citadelė, vienas iš didžiausių pasaulinių tyrimų centrų, skirtų muzikos kūrybai ir moksliniams tyrimams, diktuojanti pasaulines tendencijas elektroninėje muzikoje. Daugelis elektroninės muzikos kūrėjų svajoja apie galimybę prisiliesti prie IRCAM veiklos.
Šių metų forumas yra didesnio IRCAM projekto – „Vertigo“ dalis. „Vertigo“ – tai naujas tarptautinis tarpdisciplininis kūrybinių inovacijų muzikoje, dailėje, dizaine, architektūroje, forumas, kurio sudėtinė dalis yra skaitmeninės technologijos, kuriamos IRCAM centre. Forumas suburs menininkų, kompozitorių, kultūros institucijų, mokslininkų bendruomenę, kuri dalinsis atradimais, patyrimu garso meno, muzikos srityse, naujų technologijų panaudojime. Konferencijos metu bus pristatoma plati elektroakustinės muzikos, naujausių garso, mokslinių tyrinėjimų programa, vyks koncertai, parodos, kūrybinės dirbtuvės, iškiliausių elektroninės muzikos kompozitorių kūrinių prezentacijos. Bus skaitomi pranešimai, vyks diskusijos. Šių metų renginys skiriamas Pompidou ir IRCAM centrų 40-mečiui.
Šių metų „Vertigo“ forumo akcentas – simuliuojama erdvė ir skaitmeninės formos. Kompiuteris, naujausios technologijos, tokios kaip išmanieji telefonai, keičia mūsų gyvenimą. Simuliuojamos 3D erdvės, skaitmeniniai garsai keičia ir ekonomiką, ir kūrybos įpročius. Tad forumas bus skirtas garso dizainui, programos „Max“ naujovėms, prezentacijoms, kūrybinėms laboratorijoms, garso architektūrai ir 3D koncepcijai.
Aktyvus elektroninės muzikos autorius Gintas K prisimena ankstesnius renginius, kuriuose jam teko dalyvauti: „Paskutiniai simpoziumai, kurie buvo panašūs į šį savo idėjomis, apimtimis, menininkų įvairove – ISEA2015 Kanadoje ir ISSTA2016 Šiaurės Airijoje. Vankuveryje vykęs simpoziumas buvo stulbinamo masto (viename vakaro renginyje dalyvavo 5000 žmonių), o Londonderyje vykusi konferencija buvo labiau koncentruota į garsą, kur kas kameriškesnė, tai suteikė daugiau galimybių bendravimui, dalinimuisi. Panašiems renginiams galima būtų priskirti ir „Transmediale“ festivalį Berlyne, kur taip pat buvo eksponuojami mano darbai 2005 ir 2007 metais. Toks judėjimas su muzikine kūryba ir technologijomis veda link naujų aspiracijų ir kūrybinių rezultatų“.
Paklaustas apie bendras pasaulio muzikos ir technologijų tendencijas, kitų elektroninės muzikos autorių kontekstą, Gintas K įvardino šį laikmetį individualybių era, kurioje gali sutapti požiūris į garsą ir muziką, nors stilistikos ir muzikos kalba skiriasi.
„Muzika jau kuriama planšetiniais kompiuteriais ir išmaniaisiais telefonais, bet kol garso kokybė sąlyginai prasta, tol jie rimčiau neeksploatuojami. Bet tai labai įdomu. Aš viliuosi, kad muzika plečiasi kokybine prasme, vertinama ne pagal priklausymą krypčiai, stilistikai, bet pagal tai, kiek muzikoje yra pačios muzikos, o ne tik efektingų, techninių triukų“ – sako Gintas K.

*****************************************

Muzikos virtuozai patirtimi ir kūryba dalijasi Alytuje  2016-06-27 by Vida Grišmanauskienė  Radijo stotis FM99      klausyti

************************************************

Gintas Kraptavičius: konkurencija – ne muziko kelias

2015 m. rugsėjo 24 d. LMIC

Vienas iš intelektualių tekstų platformos „Doxa.lt“ redaktorių ir tekstų autorių Ugnius Babinskas kalbina garso menininką Gintą Kraptavičių.

Šiuolaikinės eksperimentinės muzikos laukas mūsų šalyje labai dinamiškas ir įvairus – tuo neabejotinai įsitikins kiekvienas sumanęs bent dalį savo laiko praleisti priešakinėse elektroninių menų linijose. Visko čia daug: savadarbių instrumentų, galingų kompiuterių, keistai skambančių garsų, žaismingų improvizacijų, netikėtų kūrybinių sprendimų. Tačiau man visada įdomiausi buvo ir yra žmonės, be kurių šis kultūros reiškinys neegzistuotų. Esu įsitikinęs, kad bet kokį kūrinį įmanoma pažinti kur kas geriau, jei prieš tai nors kiek esi pažinęs jo kūrėją.

Vadovaudamasis tokiu požiūriu ir tęsdamas žurnalistinius šio lauko tyrinėjimus kartu su Lietuvos muzikos informacijos centru kviečiu skaitytojus susipažinti su vienu produktyviausių Lietuvos eksperimentatorių, garso menininku Gintu Kraptavičiumi, scenoje dar žinomu Ginto K vardu. Muzikoje pirmiausia atradęs save kaip pankas, menininkas kūryba ilgai užsiiminėjo neinstitucinėje terpėje, tačiau šiuo metu priklauso Lietuvos kompozitorių sąjungai ir atstovauja mūsų šalį įvairiuose medijų, garso, muzikos menų renginiuose. Štai dar visai neseniai Gintas grįžo iš Kanadoje vykusio XXI tarptautinio elektroninio meno simpoziumo „ISEA 2015“ (kelionės globėjas  Lietuvos kompozitorių sąjunga), o tai ir buvo mano pretekstas kreiptis į jį su prašymu duoti interviu. 

Tačiau nutiko taip, kad pokalbis susiklostė visai kitokia linkme nei buvau numatęs. Standartinis iš anksto pasiruoštų klausimų uždavinėjimas nėra toji bendravimo strategija, kuri pasiteisintų bandant pažinti tokio nuoširdaus žmogaus kaip Gintas mintis. Ir nors būtent nuo jos pradėjau, mūsų pokalbis ilgainiui peraugo į diskusiją ne tik apie muziką bei kūrybą, tačiau ir apie šiuolaikinę kultūrą apskritai, o ypač menus bei jų santykį su technologijomis.  

Gintas Kraptavičius. Fotografuota kultūros bare „Kablys“, 2014 m.

 

Savo kūrybą pradėjote nuo pankroko, vėliau susidomėjote industrinės elektronikos skambesiais, galiausiai visa galva nėrėte į abstraktesnius garso menų vandenis, išbandėte performanso žanrą. Kas buvo besikeičiančių ieškojimų variklis? Kokie žmonės, įvykiai ar reiškiniai turėjo įtakos jūsų kaip menininko raidai?

Į mano veiklą žvelgiant iš šalies gal ir galima įžvelgti zigzagų, tačiau man pačiam asmeniškai ji atrodo tolygi – susiklosčiusi visiškai natūraliai, tarsi savaime. Pamenu savo 1992-ųjų metų kelionę į Vieną. Tik atvykęs į šį miestą, iš karto patraukiau į modernaus meno muziejų – ten susipažinau su Hermanno Nitscho ir kitų Vienos akcionistų darbais, Andy Warholo originalais, kurie mane labai sužavėjo. Menais domėjausi visada. Nepasakyčiau, kad gyvenime teko išgyventi išskirtinį įvykį, staiga padariusį didžiausią įtaką mano kūrybai. Žinoma, būta nemažai žmonių, kurie kreipė mintis viena ar kita linkme. Daug informacijos, skatinusios domėtis muzika, mane pasiekdavo ir iš lenkų radijo programų, televizijos kanalų. Lietuvos žiniasklaidoje apie šiuolaikinius menus tuomet kalbėta kur kas mažiau.

Mano kartos žmogui gali būti sudėtinga įsivaizduoti anuometinę situaciją: interneto dar nėra arba jis dar nepakankamai išvystytas, nesama kitų skaitmeninių medijų, pavyzdžiui, socialinių tinklų. Informacijos apie šiuolaikinius menus nedaug, jos negali gauti vieno mygtuko paspaudimu, nedaug ir šiuolaikine muzika besidominčių žmonių. Tokiomis sąlygomis pasijausčiau it vienišas vilkas. Ar neišgyvenote tokios jausenos? O galbūt turėjote bendraminčių ratelį?

Jeigu norėjai gauti informacijos, tikrai jos galėjai gauti. Pats, pavyzdžiui, įvairiais būdais įsigydavau anarchijai, pankroko muzikai skirtų žurnalų iš Los Andželo, skaitydavau įvairius zinus. Bendravimas tarp žmonių tiesiog vyko kitaip, tačiau jis vyko. Pamenu, kad žodį internetas pirmą kartą išgirdau „Amerikos balso“ eteryje 1993-aisiais. Kiek žinau, nepraėjus nė metams ši technologija pasiekė ir Lietuvą, o 1997-aisiais pats jau buvau aktyvus interneto naudotojas. Laiko tarpas skiriantis šios technologijos atsiradimą pasaulyje ir Lietuvoje buvo nedidelis. Nemažai žinių apie šiuolaikinį meną gaudavau iš žurnalų (pvz., „Krantai“) , kurie buvo kur kas kokybiškesni nei dabar. Dabar jų praktiškai neskaitau.

Kanadoje vykusio ISEA 2015 simpoziumo stendas

 

Jūsų gausi kūryba apimą platų skambesių spektrą – kiekviename kūrinyje vis kažkas naujo, netikėto, dar negirdėto. Sakysite taip yra dėl to, kad užsiimate eksperimentine muzika, taigi vis naujais eksperimentais. Tačiau tai nepakankamas paaiškinimas. Juk esama nemažai šioje srityje dirbančių muzikantų, kurie turi daugiau ar mažiau vientisą kūrybos braižą. Jūs gi tiesiog sprogstate naujovėmis. Iš kur šis dinamitas?

Aš tiesiog darau tai, kas man įdomu. Kalbėdamas apie kūrybą ir jos naujumą, dažnai atsimenu vieno žmogaus mintį, kad garsaus menininko gyvenimas yra labai neįdomus, kadangi po vieno gero darbo visi iš tavęs tikisi, kad štampuotum į jį panašius kūrinius, taip kartodamas patį save. Būtent tai vadinamos garso meno žvaigždės dažniausiai ir daro. Man toks meno kūrimo modelis nepriimtinas. Aš visuomet noriu išbandyti ką nors naujo. Jeigu publikai patiko mano albumas, aš vien dėl to nebandysiu išleisti kažko panašaus. Atradęs naują kūrybinę gyslą aš ją išnaudoju, o tuomet pereinu prie kitos. Štai ir viskas.

O nebūna taip, kad iš klausytojų dėl tokios savo pozicijos ir kūrybinės strategijos sulaukėte priekaištų ar nusivylimo?

Kadangi neturiu žvaigždės statuso, tokio pobūdžio priekaištų neišgirstu. Vieni mano albumai sulaukia geresnių, kiti blogesnių recenzijų, atsiliepimų. Žinoma, yra tekę išgirsti klausimų, kodėl iš vienos muzikos stilistikos staiga perėjau į kitą, tačiau jų nebuvo daug. Čia svarbu pabrėžti tai, kad muzikanto kūrybiniams sprendimams nemažą įtaką daro leidėjai. Pavyzdžiui, gali nutikti tokia situacija, kai imiesi kurti kažką panašaus į puikiai įvertintą albumą, tačiau nesi užtikrintas ar panašia produkcija susidomės tas pats leidėjas, kurių eksperimentinės muzikos scenoje nėra daug. Jeigu leidėjams neatneši pelno (o dažniausiai taip ir nutinka), į savo kūrybą tenka investuoti pačiam. Žinoma, dėl interneto dabar situacija kiek pasikeitusi – esama nemažai platformų (pvz., „Bandcamp“), kuriose kūrybą nemokamai išsileisti gali pats. Vis dėlto, toks formatas negali lygintis su pripažintos ir gerai žinomos leidyklos išleistu leidiniu.

Kažkada elektroninės muzikos instrumentai buvo dideli, jų buvo nedaug, jie buvo sudėtingi ir brangūs. Dabar gi situacija visiškai priešinga: tiek aparatinės, tiek programinės įrangos pasiūla tokia didelė, kad su ja kaktomuša susidūrę pradedantieji muzikantai dažnai nežino nuo ko pradėti. Viską dar labiau komplikuoja ir tai, kad muzikos kūrimas tapo prieinamas plačiosioms masėms, kas lėmė prastos produkcijos perteklių. Kaip susigaudyti šioje gausybėje ir atrasti savo kaip menininko tapatumą?

Nemanau, kad gausa kelia kažkokių problemų. Kas gali pasakyti, kuri muzika gera, o kuri bloga? Globalūs cenzoriai? Tai būtų visiška nesąmonė. Jeigu tam tikra muzika turi bent vieną klausytoją, ji jau vien dėl to yra gera muzika. Džiaugiuosi, kad turime iš ko rinktis. Kuo daugiau muzikos sukuriama, tuo geriau. Be to, kuo daugiau prieinama nemokamos muzikos, tuo geriau. Žinoma, dabar daug sunkiau konkuruoti, tačiau vien dėl šios aplinkybės skirti savo dėmesį vien konkurencijai… Nemanau, kad tai yra tas kelias, kuriuo reikėtų eiti – ne nuo to reikėtų pradėti. Svarbiausia yra muzikos darymas, jos kūrimas dėl malonumo. Tam, kad pradėtum kurti, juk nereikia samdyti vadybininko. Dabar daug ką gali pasidaryti pats. Žinoma, jeigu nori, kad tavo kūrybą išgirstų daugiau žmonių, turi atlikti nemažai papildomų darbų ir tai nėra lengva. Tačiau patį faktą, kad esama daug galimybių kurti ir savo kūrybai skleisti, vertinu tik teigiamai. Nejaugi būtų geriau, jei jų būtų mažiau? Žinoma, kad ne.

Pamenu savo pokalbį su prancūzų eksperimentinės muzikos kompozitoriumi ir atlikėju Pierre’u Bastienu, su kuriuo taip pat šnekėjome apie galimybių gausą. Man įstrigo jo mintis, kad didelio informacinių technologijų paplitimo sąlygomis labai svarbu kaip įmanoma labiau apriboti kūrybai naudojamas priemones, nes tai padeda atrasti save, originalią kūrybos estetiką ir taip išsiskirti.

Tarkime muzikantas savo kūrybos kelyje atranda kažką išskirtinio. Pirmus metus tai unikalu, antrus metus taip pat, tačiau penktus metus tai tampa tikrų tikriausia nuobodybe. Reikia kas kartą ieškoti kažko naujo. Atrasti kažką visam gyvenimui? Negaliu to įsivaizduoti. Ir šiuo atžvilgiu galime kalbėti ne tik apie kūrybą, bet ir apie kasdienybę. Gyvenime negali kartotis tas pats per tą patį. Tame nėra jokio draivo.

Gintas Kraptavičius lankėsi Vankuveryje esančiame Garso kambaryje

 

Neseniai dalyvavote Tarptautinės elektroninių menų draugijos (ISEA International) organizuotame kasmetiniame meno, mokslo ir technologijų simpoziume, kuriame pristatėte naujausią savo kūrinį „Dimensions“. Papasakokite apie jo koncepciją ir atsiradimo istoriją.

Maniškių kūrinių koncepcijos reikalingos tik tam, kad galėčiau dalyvauti festivaliuose (nusijuokia). Jos tėra mano momentinio galvojimo apie tai, ką sukūriau išraiška. Dauguma mano darbų nėra konceptualūs. Kada buvo paskelbta darbų į šį simpoziumą atranka, ji buvo skirta pirmiausia gyviems pasirodymams. Namuose gyvai sugrojau setą, jį čia pat įrašiau, nežymiai paredagavau ir išsiunčiau organizatoriams. Kaip sakė rengėjai, iš 1500 gautų paraiškų, jie atrinko 7 darbus, kurie simpoziume buvo atlikti gyvai, ir 20 kūrinių (tarp jų ir mano), kurie specialiame garso kambaryje buvo įrengti kaip garso instaliacija: pasikartodami keitė vienas kitą visas 4 festivalio dienas. Taigi iš pradžių jokios koncepcijos „Dimensions“ neturėjo – ją sugalvojau tik vėliau. Tiesą sakant, dabar net neprisimenu kokia ji.

Šių metų renginio tema kristalizavosi į daugybę idėjų, problemų ir reiškinių apimančią žlugimo (angl. disruption) sąvoką, kurią organizatoriai pasirinko kaip raktažodį, labiausiai tinkantį apibūdinti šiuolaikinę ekonominių, politinių, ekologinių ir technologinių prieštaravimų persmelktą kultūrą. Kaip jūsų darbas įsikomponavo į šią tematiką?

Sunku pasakyti. Manau, kad „Dimensions“ kur kas labiau derėjo su kitais kūriniais, grotais Simono Frasero universiteto (pagrindinės simpoziumo vietos) patalpose įrengtame specialiame garso kambaryje, nei kad su viso simpoziumo tematika, pagrindine jo idėja, nors čia gal organizatoriams geriau matyti. Renginiuose minėtoji žlugimo sąvoka skleidėsi globalaus atšilimo, geopolitikos, biomeno, generuojančių sistemų, kompiuterio-smegenų temose. Garso kambaryje nebuvo pateikti išsamesni grotų kūrinių pristatymai (aprašymai buvo pateikti tik vėliau, parodos kataloge). Kambaryje tebuvo pakabintas grojaraštis ir tiek. Taigi sunku pasakyti kaip jame pristatyti darbai buvo susiję su bendrąja tematika. Tačiau pats festivalis buvo puikus ir milžiniškas. Pavyzdžiui, į vieną vakarinį ISEA renginį Vankuverio meno galerijoje susirinko daugiau kaip 5 tūkst. žmonių. Vyko daug paskaitų, daug parodų, daug kūrybinių dirbtuvių ir visa tai skirtingose Vankuverio vietose.

Šiuolaikinę elektroninę eksperimentinę muziką, o ypač garso meną, yra labai sunku konceptualizuoti. Techniniai terminai, kuriuos dažniausiai naudojame stilistikai įvardyti, mano nuomone, mažai ką tepasako apie muziką kaip unikalų potyrį. Ar nematote tame problemos? Ar įmanoma kalbėti apie muziką esmingiau, o gal to daryti apskritai nereikia?

Atsakysiu pacituodamas Franką Zappą: „didžioji dalis roko žurnalistikos – tai žmonės, nesugebantys rašyti, imantys interviu iš žmonių, kurie nesugeba kalbėti tam, kad juos perskaitytų žmonės, nesugebantys skaityti.“ Apie muziką galima kalbėti, tačiau žodžiais jos visos vis tiek neišreikši. Muzika yra kita dimensija, kitas išmatavimas, kuris yra nekalbinis, kadangi per daug abstraktus. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad bet koks kalbėjimas apie muziką yra neprasmingas. Juk kalbėjimas sukelia domėjimąsi. Prie šimtą ar du šimtus metų buvę muzikiniai sambūriai turėdavo kokius penkis muzikantus ir būtinai bent vieną kritiką. Teorinis muzikos pagrindas yra reikalingas, ne ką mažiau svarbi ir jos kritika. Manau, kad su naujomis muzikos formomis ilgainiui ateina ir nauji kalbėjimo būdai, formuluojamos naujos sąvokos, kurios, nors muzikos esmės ir neišreikš, tačiau suformuos naują terpę šnekoms apie ją.

Jei jau prakalbome apie muziką tarp kitų raiškos priemonių, pasiteirausiu kaip Jūs suvokiate vaizdo ir garso santykį. Kiek jums vaizdas svarbus muzikoje? O gal jis apskritai nereikalingas?

Tik pradėjus Lietuvoje plisti elektroninei muzikai, vaizdų labai reikėjo. Buvo neįprasta klausytis tiesiog grojančio kompiuterio. Vėliau šis populiarumas kiek nuslopo, o dabar vizualizacijos vėl tapo madingos. Štai beveik visi šių metų ISEA simpoziume mano matyti performansai naudojo vizualizacijas. Net pasakyčiau, kad dažnas performansas buvo surengtas ne tiek dėl muzikos, kiek dėl vizualizacijų.

ISEA 2015 vykusioje dailės darbų parodoje eksponuotas Geoffrey Farmerio kūrinys

Vaizdas, mano supratimu, ankstesniais laikais įprastai atliko performatyvią funkciją: kaip kad smuikininkas mojuoja savo smičiumi, taip ir elektroninės muzikos atlikėjas naudojosi vizualizacijomis, kurios tam tikra prasme buvo smičiaus pakaitalas. Tik vėliau vaizdas įgijo savarankišką reikšmę muzikos atlikime. Mano asmeniniu atveju, bendradarbiaudamas ar gyvai atlikdamas muziką kartu su VJ Donatu Juodišiumi (aka Juodo) dažniausiai nematau jo realiu laiku atliekamų vizualizacijų, nes tuo metu koncentruojuosi į grojimą. Bet publikai jo kuriami vaizdai patinka, o ir man, kai vėliau pamatau.

Man atrodo, kad muzikiniuose pasirodymuose pasitelkiamas vaizdas kartu su garsais ir skambesiais turi sukurti naują kokybę, kuri be šio vaizdo būtų neįmanoma. Laikausi nuomonės, kad skirtingos medijos, naudojamos kartu, turi viena kitą papildyti, taip sukurdamos naują estetinį potyrį, o galbūt efektą.

Muziką sudėtinga įprasminti. Man labai patiko videodarbas, kurį atliko Marijus Sagulinas mudviejų audiovizualiniame kūrinyje „long one“ (2002). Jis su kamera tiesiog nufilmavo televizoriaus vaizdo grįžtamąjį ryšį (feedback), ekrane sukuriantį specifinį vaizdo judėjimą, tarsi jo bangavimą. Šiame įraše užfiksuotas pastovus vyksmas, dėl ko visas audiovizualinis darbas yra sėkmingas. Kas yra muzika? Muzika yra judesys, ji nuolatos keičiasi. Performansuose dažnai tenka matyti demonstruojamas nejudančius vaizdus – to aš nesuprantu. Statiškas vaizdas neturi nieko bendro su muzika. Nuvažiuoji į Kiniją, nufotografuoji gerų kadrų ir juos rodydamas groji muziką, ir sakai kad tai yra mano Kinijos interpretacija ar, kad Kinijos inspiruotas, aš sukūriau šią muziką. Tai keistoka, mano požiūriu.

Viename interviu esate sakęs, kad „muzika yra ne instrumentų, ne natų, bet garsų menas“. Ši ištara iškalbinga, mat atspindi tai, kas muzikos mene jums svarbiausia.

Sakydamas šią mintį, galvoje turėjau klasikinius instrumentus, be kurių muzika ilgą laiką buvo neįsivaizduojama. Dabar gi situacija kitokia: virtualius instrumentus kompiuteriu kiekvienas gali susikurti pats. Na ir kas, kad tam naudojama konkreti programa, kuri lyg ir galėtų palikti savo antspaudą? Programos įskiepius susirandi pats, atlieki atranką, galiausiai dirbi su jais. Dėl to ir sakau, kad muzika pirmiausia yra garsų, o ne instrumentų menas – jie čia svarbiausi. Kompiuterinėje muzikoje neįmanoma pasakyti, kas gi yra tas pagrindinis įrankis, kuriuo muzikuojama. Kompiuterio juk nepavadinsi instrumentu. Kiekvienas grojikas šią mašiną, kaip ir joje veikiančias programas, individualizuoja savaip.

**********************************************************************

dialogue 03: gintas k

infinite grain June 30th, 2014

Gintas Kraptavicius is an artist from Lithuania. Over the years, he has explored different disciplines and ways of making and showcasing art, including performances, happenings and different projects around music.

In sound and music, his career is one of a kind, featuring a wide spectrum of fields and explorations, mainly in the topics of electronic music and experimental sound practices, in which an aesthetic pursuit is capital, specially when it comes to the detention into computer sound perspectives where synthesis processes, field recordings, voice recording and transformation converges to deliver a singular, often granular experience.

Gintas‘ take on microsound is over all unique and always fresh, exploring all kinds of territories, where a fine mix of modulations, microtones, grains, frequencies and noises is always present. His eclectic vision frees sound itself, letting it to transcend into new territories beyond conceptual or abstract spheres, usually resulting in a profound perceptive experience.

Gintas, thanks for accepting this interview. What are you listening in this moment?

You are welcome, Miguel.

I am trying to listen to all new stuff all the time, picking music by artist names or labels. I am still curious. In the same as many people, I’m looking for and listening stuff from let’s say to all ‘hipsters’ labels known in our circle. But just sometimes I’m hearing something interesting from them, mostly I found the same names for decades and stuff that’s fashionable at the moment. It is a bit strange but in current electronic / electro acoustic / experimental music scene I see strong fashionable streams. Fashions changing from time to time as in pop music. So… Nevertheless sometimes I can found true music treasures in all that mess and it is worth to search for.

What led you to explore sound and what do you find on it?

Curiosity, pleasure, fun; aesthetical, intellectual experiences, and all life researches led me to that terra incognita sound land. But later appeared this terra wasn’t incognita… But I am still curious for that.

I find fascinating the way your work with granular aesthetics. You create such exotic granular landscapes, sometimes simple and sometimes pretty complex. I wonder why do you find special in granulation and microsound techniques and how this approach affects the way you relate and work with sound.

More than 10 years ago I began to listen to granular sound aesthetic with a big fascination, and naturally I began to work on it. Sometimes it seems for me that I’ve found some interesting sounds, spaces, unknown niches or a new way of how to play/control all the sounds in a live situation; and I start to explore them unmercifully, but later it starts boring me and again I look for something fresh. It’s endless, that’s why all my albums are so different.

I do not have something like “default” sound beginning. Usually I am looking to a computer program I playing with, “like a goat to the new gate” don’t knowing what to begin with. Although many known artists work for decades in only one “found them” way and it is ok for them, it seems that is not for me. I can’t work for 10 or more years in one way nevertheless how good it is, but it is uninspiring for me until then.

As for term ’microsound’ I don’t know what exactly it means now. And I am not sure if I anytime played it.

What do you think about the importance of repetition in your works? They often get into hypnotic places where sound relationships become different and diverse, despite of being repeated constantly.

In recent time I’m not using repetition in my works. The last album I released which was based on repetition are “works 2006-2008”. Repetitions as you know are connected with universe, sex, minimalism and so on. All that fits into the rhythm conception. And aiming to the repetition maybe is to transfer you to the different dimension that you began to scream from ecstasy or fall in hypnosis or whatever. Sometimes it happens. Music is a very unpredictable thing.

Along with repetition I also find there a very interesting perspective towards grain density, evident in that entropic and chaotic way you sometimes have for organizing grains and objects. I wonder what’s your take on this way of massively/random merging and manipulating microsounds.

Hmm, maybe it’s all about music. Music is organization of sounds, so maybe it’s the same kind… Honestly to say, I don’t know how it’s happening, I go where sound leads me. At first I follow sound; then when I have it, maybe my brain begins to work looking for some kind of form. Sometimes from the beginning I am imagining what I am looking for. But terrible hard to say how it all happens… one thing I know is that I must practice all the time (of course until the reasonable limit), then music can appear if I will be prepared for her.

I’m also curious about the process you do with grains in the computer. How much of randomness is applied during the compositional process and how micro-montage practices are present in there? Do you have any favorite processing tools for that?

It depends. Randomness is always there. Sometimes less, sometimes more. If I’m working for an album (or whatever) then I’d be playing/improvising live, then selecting more successful pieces and then mastering them, slightly correcting them if it’s needed. Correcting tool for me usually is Sound Forge with a bunch of directX plugins. Almost all pieces on all my albums are pieces that are played live.

How is the balance you maintain between synthetically generated sounds and those you capture by using methods such as field recording? How’s your approach towards that combination of sources? Any preference?

I’m using only synthetically generated digital sounds, no samples. When sometimes reviewers of my albums talk about captured samples I using in my music, they are simply wrong. Yes sometimes I using field recordings but then it go as field recordings, not as samples. Convergence of these two methods (field recordings and synthesized sounds) was used in one album, “lovely banalities”.

Gintas K & Paulo Raposo at festival Garso Galerija in Vilnius 2010

Do you have an ideal way for listening? And specifically talking about your pieces, how do you think is the proper or best way to listen to them?

To listen with a proper sound system, I think it is the best way to listen to my music. Stereo, it sounds strange but now sometimes at gigs, organizers give a DJ sound system for playing, with a one low speaker as a subwoofer. So it neither doesn’t fit nor for my performances nor for my music– I need a proper stereo system as for high as for low frequencies.

I wonder how’s your approach on performance and how the live situation relates with your studio/compositional work.

Mostly now I use the computer, Plogue Bidule software with a bunch VST plugins mostly created by Cycling’74 & midi keyboard/controller assigned to the plugins. On live sets/performances I am much working at home. Creating it, polishing it, until it becomes a prepared set with some kind of unexpectedness, new sounds, unsafeness, because I can’t fully control granulated sounds. Besides that in a live situation I think you become like a mediator of the power, energy, magic that you transferring to the public. And the public feel it (or not), not only hear or see you. That’s the difference between a presentation of a piece at concert, ‘semi-live’ playing and a fully live played performance when you control (or trying to control) everything and energize the situation.

Do you have any particular interests with your sound work? Is there any kind of effect you want to cause in the consciousness of those who experience your art?

Now has been made some interesting scientific researches with some success on how music affects consciousness, brains. It looks that a good (good or bad music are very individual thing, depends on your taste, backgrounds and so on) music affects human brain like some kind of drugs invoking a big level pleasure. So, for my music at first I want myself to feel strong emotions: fun, pleasure, melancholy, energy, pain, tears; intellectual, aesthetical fun or other mind states and then I hope listeners will feel the same things. But in general I don’t have any particular interests in my sound works, something like a mission or whatever. I simply want to create good music. It is my main aim… until creation becomes like a drug addiction for me. Then I must do a pause or it will be stopping me to live.

Finally, could you tell me about your notion of silence and how is it related to your conception and approach of noise?

There are many speculations about conceptions of silence or noise, but for me it is just parts of music. Mainly I do not have any conception about my music or at least I do not have such intentions for my sounds with rare exceptions. For me music is made from blood, meat and sweat. And rephrasing Pythagoras: “with some heavens beams on it”.

Interview conducted by Miguel Isaza. June 30, 2014.

**********************************************************************

on magazine Chain D.L.K.

Posted by Vito Camarretta

Mar 16 2013

The outline of a woman lying in a daydreaming, studious and sensual pose within some blue depth has been chosen to represent the sonic research of Lithuanian experimental musician Gintas K, moniker of Gintas Kraptavicius and of his intrinsic properties: his music manages to seduce, but it allows the listener’s mind to focus and wander away. It depends on your listening approach: you could give attention to the techniques Gintas uses or twirl while lapsing into melodic fragments resurfacing from those depths on his new album “Slow”. Carefully crafted microsound, microgranulated textures, melodic elements and gently deconstructed sounds melted with symptoms of a somewhat melancholic and deeply sensitive artistic personality. A core member of the first Lithuanian industrial music group, Modus, he released a plenty of albums for renowned labels such as Cronica, Retina Scan, Skyndo, Percepts as well as many sound installations, live performances and film music. His brand new “Slow” comes out on the French independent label Baskaru.

Chain D.L.K.: Hi Gintas. How are you?

Gintas K:  Hi Chain D.L.K.. I am ok. Just went through my archive and found a 15-year-old Chain DLK paper page where you reviewed my then group Modus and sent a copy to me!

Chain D.L.K.: It has a long shelf life! Let’s introduce yourself. So you come from Lithuania, don’t you? What’s the situation of experimental music scene up there?

Gintas K:  Yes, I am Lithuanian and I come from and live in Lithuania. And in a country of, according to Mel Gibson, Lithuanians who are “sharp-toothed” and “armed with baseball bats”, everything is ok with experimental music or let’s say sound art. The situation here is quite intimate with concerts and warmth between people. Everyone knows each other. Everyone works in their own personal individualistic style. And it is good and interesting. Last year the CD “Lithuanian sound art” was released where you can get an overview of Lithuanian experimental music scene /sound art of today. If you are interested I can send you a copy.

Chain D.L.K.: Thanks. It’s would be a pleasure. How would you define your music or sonic research? Is it somehow influenced by your own personality?

Gintas K:   I don’t know how to describe my music. Creation for me is always like going to terra incognita and searching for something that can give me pleasure, sometimes pain. Or sometimes it becomes a terrible work. It depends. But in fact this is a big part of my life. An artist reflecting his own personality is a natural thing, I think.

Chain D.L.K.: Even if music is a universal language, in you opinion are there any details a non-Lithuanian listener wouldn’t understand in your release?

Gintas K:  Yes music is a universal language like you said and doesn’t need any translation. I don’t use or rarely use any Lithuanian context. I am not addressing Lithuanians or, lets say, American listeners. The listener in my experience is the same everywhere and it makes no difference if he or her is from Lithuania, Finland or Portugal. It depends more on similar music experiences and tastes than on nationality.

Chain D.L.K.: I’ve read that your artwork with the cutout of a woman in a pensive, but seducing pose could represent your music. Would you care to explain?

Gintas K: Some time after I considered releasing with Eric at Baskaru, I saw that picture by Morta Griskeviciute on Facebook. Somehow in my mind it fitted the “Slow” album very nicely. I connected with Morta asking to use her picture for the cover artwork and she agreed. I don’t know how but it really reflects the album’s mood – slow, melancholy mirroring some aesthetic, some feeling that you are walking above water.

Chain D.L.K.: Have you ever imagined a dialogue with that woman or does she prefer to stay mute?

Gintas K:  Well well well …interesting question? I think she speaks using the sounds from the “Slow” album. I prefer that.

Chain D.L.K.: There are really amazing sonic treatments in your album. Could you explain to us some of the techniques you used to shape sounds?

Gintas K: I didn’t use any special techniques. I just play with the intention to catch the sounds that feel good when going to that terra incognita land. Most of the time when I begin to play I have some idea about what I am searching for. Sometimes I find what I am looking for, sometimes I don’t, or sometimes I find another beast that I didn’t imagine at all. All the tracks from the CD were played live and later edited a bit or not edited at all.

Recently I played live with a PC, a MIDI keyboard and a MIDI controller using the Plogue Bidule software and a bunch of plug-in, mostly from Cycling74. On “Slow” only synthesized sounds were used, no real instruments, no field recordings.

Chain D.L.K.: Is there any connection between “Slow” and your previous releases?

Gintas K:  Maybe with “Lovely Banalities”, which was released by Cronica. I have another album in the same mood and those three albums – “Lovely Banalities”, “Slow” and the unreleased one – I think of as a trilogy. It was a the mood of that period of my life.

Chain D.L.K.: How did you get in touch with Baskaru?

Gintas K:  On Internet it’s easy. After I returned from some French concerts in the summer of 2006, we connected with Eric and traded some CD’s. We kept in touch ever since.

Chain D.L.K.: Besides the remarkable technical quality of “Slow”, its sound manages to tickle the listener’s soul and imagination… is it intentional? Is there any “narrative” fill rouge between different tracks?

Gintas K: Sure it is intentional? For an artist it is always an intention to move the listener’s soul. If you feel some strong emotions during the creation it is possible that the listener will feel them as well. In some way it depends on how I experience it when I am listening to it. It comes down to music knowledge, taste and state of mind. So if the sounds from “Slow” have touched some listener’s soul and imagination I am happy to hear that.

Narrative as such does not exist but the sequence of the tracks in the album was prepared very carefully. It is very important to me because a good track can become less interesting if it does not appear at the right time.

Chain D.L.K.: Who were the very first electronic musicians who drew you towards composition?

Gintas K: For sure nobody like Klaus Schulze, Tangerine Dream or any ambient guy drew me to composition… As far back as I can remember, when I was a child, I used to listen to some pure electronic music programs on the Polish radio. It was a source of very good stuff then. But I was first drawn to composition through rock music, not electronic music. From when I was 12-13 years old, I played in a rock-punk-new wave-psychedelic-industrial band. As a child I attended music school, later a music college, then I finished the Music Academy. I didn’t study composition anywhere but in some way music was besides me through all this time. And I used this music experience in a band first, and later in computer music.

Chain D.L.K.: What’s your favorite moment of the day or season of the year to play?

Gintas K: Morning is the moment of the day, and summer is the season for creation for me. Summer maybe because I have holidays during that time of the year. It was so until now, how that will it be in the future, I don’t know.

Chain D.L.K.: Any forthcoming sounds after “Slow”?

Gintas K:   At the same time “Slow” was released on Baskaru, another CD album entitled “Greit” (which means ‘quickly’ in English) appeared on the US label Ilse. It is very different from “Slow”. So that is today. Future sounds depend on me but whether they will take the shape of a release does not depend on me. So to speak of forthcomingness is difficult, unless I open my own bandcamp profile…?

******************************

Gintas K: “Yra geras ir blogas menas. Aukštasis ir žemasis menas man neegzistuoja”

Gintas K – vienas žymiausių Lietuvos eksperimentinės muzikos kūrėjų, žinomas ir užsienio šalyse. Asmeninio archyvo nuotr.

http://radikaliai.lt/  Rūta Gaidamavičiūtė   2012-09-10

Muzikologė prof. Rūta Gaidamavičiūtė kalbina vieną ryškiausių Lietuvos eksperimentinės muzikos kūrėjų, praeityje – panką, vėliau – industrinės muzikos grupės “Modus” įkūrėją Gintą K (Kraptavičių). Nuo 1999 metų Gintas K pasinėrė į garsų meno pasaulį. 2011 metais tapo Lietuvos kompozitorių sąjungos nariu. 2012 metų gruodį leidykla “Baskaru” (Prancūzija) išleis naują, berods, 24-ąjį, Ginto K albumą “Slow” (tiesa, wikipedia.org nurodo 14 “tikrų” autoriaus albumų bei dvi kolaboracijas, likusieji – podcast’ai ir kitokie įrašai). Daugiau informacijos – asmeniniame Ginto K tinklalapyje http://gintask.dar.lt. Publikuojama gavus autorės ir pašnekovo leidimus. Pokalbis vyko 2011 metų lapkričio-gruodžio mėnesiais. Geriausiai žinomi Ginto K albumai (neskaičiuojant “Modus” – 1995 m. “Užsikrėtę mirtimi” ir 1998 m. “Mėgaukis tyla”) – “Gintas K” (MC, 2012), “The live that never have been played live” (2011), “So On” (2010), “Lovely Banalities” (2009), “Frozen Time” (2009), “13 Tracks” (2007), “Elementary Particles” (2007), “Lengvai / 60 x one minute audio colours of 2kHz sound” (2006), “titled#” (2004), “Taip Taip” (2004), “////” (2003), “o)o(o” (2003). Juos išleido Portugalijos, JAV, Slovakijos, Vokietijos ir kitų šalių leidyklos.

Koks Jūsų santykis su iki nepriklausomybės laikų muzika?

Mokinantis Marijampolės muzikos mokykloje (5 metai),Tallat Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (4 metai), LMA Klaipėdos fakultetuose (5 metai)  nepamenu, kad būčiau grojęs lietuvių kompozitorių kūrinį (baigiau saksofono klasę). Keista, bet tai tiesa – aš baigiau visas Lietuvos mokymosi įstaigų pakopas, nesugrojęs nei vieno lietuvių kompozitoriaus kūrinio. Grojau P.Hindemitą, R.Ščedriną – jų kūrinius pamenu iki šiolei.

1980 dainų šventėje su choru dainavome B.Dvariono „Žvaigždutę“.  Apie 1980 metus per Lietuvos TV pamačiau Giedriaus Kuprevičiaus grupę “Argo” – labai patiko. 1984 m. prisimenu Bartulio simfonijos premjerą filharmonijoje ir pamenu susižavėjusią muzikos literatūros mokytoją , – tuomet man tai sukėlė daug klausimų… Man buvo labiau prie širdies tuometiniai V.Čekasino performansai.

Studijuojant fakultetuose per muzikos literatūros paskaitą išgirdau B.Kutavičiaus „Iš jotvingių akmens“. Likau sužavėtas. Iki šiolei manau, kad tai vienas geriausių lietuvių kompozitorių kūrinių iš praeito amžiaus.

Kokių matote tęstinumų ir kuo jaučiatės nuo jos atsiję?

Jaučiuosi atsijęs, nes lietuvių kompozitorių kūryboje nėra elektroakustinės tradicijos, taigi tęstinumo nejaučiu .

Kokiais būdais tolstate nuo ankstesnių kūrėjų kartų, ar jaučiate, kad turite iš esmės kitokį girdėjimą?

Manau, kad nei tolstu, nei artėju, tik jaučiu, kad dažnai mane domina kiti dalykai nei ankstesnius kūrėjus – bet galutiniame rezultate viskas vis tiek atsiremia į muziką, kuri nekinta, tik muzikos išraiškos priemonės skiriasi. Skiriasi radikaliai.

Kokius iš šio dvidešimtmečio lietuvių kompozitorių kūrinius prisimenate kaip reikšmingiausius?

Bronius Kutavičius – “Iš jotvingių akmens”.

Ar Jums svarbu kokią žinią savo muzika siunčiate klausytojui?

Ir svarbu, ir nesvarbu. Manau, kad sąmoningai jokios žinios nesiunčiu. Bet ta žinia nori nenori eina per kūrinį į klausytoją apie sukurtos muzikos atitikmenį laike, muzikos išraiškos priemones, naujas technologijas ir pan.

Kūrybiškumo prigimtis turbūt itin lėtai kintantis dalykas , bet motyvai gali kisti greičiau…

Kūrybiškumo esmė yra tai, kad tu negali nekurti, jei turi šį talentą. Nekurdamas blogai jautiesi. Visa kita nėra taip svarbu.

Kai valdo motyvai, tai gal tampa daugiau panašu į amatą, kuris su kūrybiškumu nebūtinai turi ką bendro.

Kokių spragų matote šios dienos muzikos funkcionavime?

Iš principo spragų muzikos funkcionavime nėra, kalbant plačiąja prasme.

Bet kalbant apie muzikos kaip meno rūšies palaikymą valstybės mastu, tai  muzika kartais sutapatinama su institucijomis ir finansuojamos institucijos, o ne muzikos menas.

Pvz. žmogus kelis metus organizuoja tarptautinius koncertus, bet jei jis nepriklauso jokiai institucijai, tai gauti finansavimą jam praktiškai neįmanoma, nes nėra tiesiog tokio finansavimo instrumentarijaus.

Pasigendu akademinio elektroakustinės muzikos kurso, bet kokiame lygyje .

Ar kas nors riboja Jūsų kūrybinę raišką?

Savo pačio neišmanymas/ribotos žinios.

Ar šiandieninė lietuvių muzika Jums atrodo pakankamai įvairi? Ko joje pasigendate?

Šiandieninė atrodo įdomi.

Dalies dabartinių 30-mečių kartos kūryboje esama naujo garsinio rafinuotumo. Kokios idėjinės paskatos jį maitina?

Nelabai pastebiu garsinį rafinuotumą ne tik  dabartinių 30-mečių lietuvių, bet labai retai ir ne lietuvių kūryboje .

Ar Jūsų talentą maitina provokatyvioji versmė?

Kritika – taip.

Kūrimas kaip provokacija?

Kaip provokacijos kūrinio praktiškai niekada nekūriau (išskyrus vienetinius atvejus), bet praktikoje buvę ne kartą, kai mano kūrinys priimamas kaip provokacija.

Kaip jaučiatės šios dienos visuomenėje? Kokia Jūsų vidinė būsena, ar prieštarautumėt Henriko Nagio ištarai, poeto (kūrėjo) vietą nusakant žodžiais „Nedisciplinuotas eilinis tuštybės paraduos“? (Kas yra kūryba, p, 304)

Šios dienos visuomenėje jaučiuosi normaliai. Nesu labai visuomeniškas, todėl visuomenė nėra nei postūmis kurti, nei motyvas nekurti.

Kaip suvokiate autentiškumą, ar Jums svarbi dar ši kategorija?

Ne. Yra arba gera arba bloga muzika. Dažnai ieškant originalumo sukuriama daug prastos muzikos. Mane domina tiesiog gera muzika, kaip aš ją suprantu.

Ar patiriate stimulų iš kitų menų. Kur matote panašių ieškojimų kryptis?

Mane domina visas šiuolaikinis ir beveik visas senasis menas. Bet stimulai daugiausia ateina iš šiandieninės muzikos.

Kokių reiškinių pasigendate iš praėjusio laiko?

Gal šiek tiek juokais – abonementinių moksleiviams koncertų. Ne Vilniuje (nežinau kaip dabar yra, bet mokinantis Tallat Kelpšoje abonementai buvo privalomi ir išgirsta muzika  visai praplėtė akiratį)  bet Marijampolėje. Kai mokinausi muzikos mokykloje mes privalėjome pirkti abonementus ir eiti į koncertus vežamus filharmonijos į Marijampolę. O filharmonija turėjo turėti desantus  mažiems miesteliams. Puikiai veikė sistema.

Ką iš naujų tendencijų vertinate su pliuso, o ką su minuso ženklo?

Su pliuso – pirmąją menininkų rezidenciją Druskininkuose.

Kokios muzikos pasigendate?

Geros šiuolaikinės muzikos per informavimo priemones. Geru radijo (ne tik „Modus“), TV  laidų.  Laidų, skirtų eleketroakustinei muzikai, visiškai nėra.

Kaip pasikeitė aukštojo ir žemojo meno skirtis?

Yra geras ir blogas menas. Aukštasis ir žemasis menas man neegzistuoja.

Anot Algio Mickūno, „pagrindinė motyvacija turi būti asmeninė, vidinė. Kodėl aš to noriu?“ Ar pasikeitė ir kaip pasikeitė motyvacija dirbti?

„Kodėl aš to noriu?“ tokio klausimo sau nekeliu. Man tai nėra pragyvenimo šaltinis. O jeigu galima gyvent nekuriant, tai reikia taip ir gyventi.

Ar Jums aktuali nacionalinio tapatumo kaita?

Man aktualus nacionalinis tapatumas – noriu aš to, ar nenoriu. Man aktualus netgi regioniškumo tapatumas. Nes koncertuojant užsienyje karts nuo karto esu pristatomas kaip atlikėjas iš Vilniaus, o kartais net iš Latvijos. O koncertuojant Lietuvoje karts nuo karto prirašoma, kad esu iš Marijampolės, tuo duodant suprasti, kad aš Jne iš Vilniaus ir net ne iš Kauno…

Ar medijų meno laikais dar svarbi estetinė pozicija, individualumas?

Ir medijų meno laikais, ir ne medijų meno laikais estetinė pozicija ir individualumas išlieka tiek pat svarbūs arba nesvarbūs. Kaip kam.

Anksčiau bene stipriausia buvo kamerinė muzika. Kur persikėlė svorio centras dabar?

Manau, niekur nepersikėlė.

Kaip veikia informacijos gausa? 

Verčia pasitempti (kas yra gerai), bet ir skubėti (kas nėra gerai)

Ar kūrėjo vietos visuomenėje kaita turi įtakos Jūsų santykiui su kūryba?

Mano kūryboje – neturi.

******************************

Muzika yra ne tik natos, bet ir prasmė, slypinti už jų. Jaunųjų kompozitorių apklausa“.  žurnale “Kulturos barai” Nr.6  2012

******************************

cntrs – interviu: Gintas K

2011-09   ore.lt   Centras11

Kalbino – Viktorija Lazareva/Centras11

Gintas K Lietuvos experimentinės muzikos scenoje dalyvauja nuo 1994 m., yra vienos pirmųjų Lietuvos industrial grupės “Modus” įkūrėjas. Jis puikiai žinomas ir gerbiamas dėl aktyvios koncertinės veiklos, su garsu susijusių akcijų bei performansų, garso instaliacijų, tarptautinių leidybinių bei internetinių projektų, dalyvavimo tarptautiniuose festivaliuose. Jo muzikos stilius – grynųjų dažnių, microsound, eksperimentų dažniais mišinys: nuo visiškai “išgrynintų”, minimalistinių garso takelių iki ekspresyvių, perkrautų garso struktūrų.

Išleidęs 13 solinių albumų Europos ir JAV leidyklose, dalyvavęs daugiau nei pusšimtyje CD kompiliacijų, parengęs daug kolaboracinių projektų, Gintas K ir toliau lieka savimi – kukliu, tiesiu ir sąžiningu tiek prieš save, tiek prieš auditoriją.

Artėjant šeštam Multimedios meno ir muzikos festivaliui „Centras11“, smalsiai kalbiname ilgametį ir nuolatinį dalyvį – vieną žymiausių eksperimentinės muzikos atlikėją apie išankstinius lūkesčius ir požiūrį į koncertus.

– Kaip tau sekasi, kokiomis nuotaikomis gyveni?
– Sekasi normaliai. Gyvenu nuotaikomis tokiomis, kokių esu vertas. Kartais laukiu Godo. Kartais jis jau būna praėjęs. O  kartais su juo pasišneku apie orus.

– Pakalbėkime apie koncertus. Kaip juos vertini, ar gyvi pasirodymai audiovizualinei išraiškai suteikia pakankamai priemonių? Ar galėtum įsivaizduoti save tik kuriantį studijoje ir visiškai nekoncertuojantį?
– Būna įvairių koncertų ir jų vertinimai įvairūs. Kartais gyvi pasirodymai būna labai gyvi, o kartais – apmirę. Gyvi koncertai visuomet yra rizika visomis prasmėmis – ir aparatūros skambesio, ir sugrojimo sėkmingumo prasme . Ir ne visuomet rizika pasiteisina, ypač jei tam nėra sąlygų. Pvz. jei programa sukurta vaikščiojančiam stereo bosui ir koncerte vietoje stereo žemų dažnių dviejų  garso kolonėlių  pastatomas vienas boso subvoveris ir sakoma, kad dabar tu grok, turi skambėti gerai, nes mes žinom, kad taip skamba gerai.. Tuomet  keičiamas gyvas grojimas į negyvą, kad žiūrovas, o ir pats patirtum bent kažkokį minimalų  muzikos malonumą…
Bet aišku, per gyvus pasirodymus iškrova ir energija daug kartų didesnė. Pvz. grojant vieną iš paskutinių savo setų aš visuomet būdavau po žliaugiančiu prakaitu tiesiogine šio žodžio prasme…

– Į „Centrą’11“ atvyksti su specialia programa, kurioje kaip ir tikimasi, muzika apjungta su vizualiniais elementais. Ar galvoji, kad vizualinė programos pusė tokia pat svarbi kaip muzikinė? Ar vienas iš kito neatima žmogaus dėmesio ir susitelkimo ?
Donatas Juodišius – Juodo apjungs mano grojimą specialia video programa , gyvai atliks video programą. Audio ir video elmentai koncerte ne tik atima dėmesio vienas iš kito,  bet ir prideda. Koncerte viskas svarbu.

– Ko tikiesi iš „Centro’11“ auditorijos? Ar visuose koncertuose ji panaši?
Tikiuosi aktyvaus, be išankstinių nuomonių,  klausymo.
Bet gal tikslesnis klausimas būtų – ko iš manęs tikisi Centro auditorija. Čia auditorijos reiktų klausti.

– Įsivaizduok, kad gyveni prieš šimtą metų, ar pavyktų išreikšti save (muziką) tometinėmis priemonėmis? Kaip?
– Kiekvienas žmogus yra savo epochos kūdikis – kokioje epochoje gyveni , tokiomis išraiškos priemonėmis ir naudojiesi. Svarbiausia – kūrybingumas.

– Kokias tendencijas įžvelgi Lietuvos kultūrinėje (muzikos, multimedios) plotmėje grupės susikūrimo pradžioje ir dabar? Kaip jas vertini, kada tai buvo?
Matau daugiau pliusų nei minusų. Po truputį keičiasi žmonių supratimas. Šiek tiek keičiasi situacija akademinėje sferoje. Pvz. Šiemet dalyvavau Lietuvos Kompozitorių sąjungos organizuotoje tarptautinėje kompozitorių/garso menininkų rezidencijoje Druskininkuose. Prieš 10 metų to negalėjau įsivaizduoti.
O pagrindinis minusas tai būtų pablėsęs entuziazmas. Bet gal tai natūralu.

– Eksperimentinės elektronikos scenoje pakankamai svarbi yra ideologija. Ar turi kokį nors pranešimą, kurį nori perduoti klausytojams?
Kiek žinau, ideologija buvo svarbi kompozitoriui  Cornelius Cardew, bet jis žuvo 1981m.

– Tavo nuomone, technologijos menininkus suartina ar atitolina? Kodėl?
– Suartėjimas ir nutolimas yra tavo viduje, ten ir reikia ieškoti priežasčių, technologijos čia nė prie ko .

– Ar jau esi numatęs, kaip tavo muzika kis ateityje? Kokie artimiausi planai?
– Neturiu planų . Neįsivaizduoju, kaip mano muzika ateityje kis, ar ji kis . Kartais būna norai, vizijos (nors tai labai per stipriai pasakyta), tuomet ir darai kažką ta kryptimi, bet šiuo metu nieko nežinau.

– Prisimink pirmą kartą, kada išgirdai apie organizuojamą pirmąjį Lietuvoje multimedios meno ir muzikos festivalį „Centras’ “, kada tai buvo, kokios kilo mintys?
2003 metais. Atvažiavau į festivalį automobiliu, kuriame buvo mažai tepalo. Poto automobilio variklis užkalė . “Multimedios meno ir muzikos festivalis” – pats pavadinimas tuo metu skambėjo labai patraukliai.

– Ko klausytojai gali tikėtis iš Gintas K „Centre’11“?
Geriau tegul nieko nesitiki, tuomet būna viskas paprasčiau …

******************************

Marijampoliečio kūrėjo albumus leidžia užsienio kompanijos  Suvalkietis 2011-01-03

***************************

Marijampolės TV laida Raktas apie Gintą K 2010-12-22. Marijampole’s TV show “Raktas” (eng. “Key”) about sound artist Gintas K. žiūrėti youtube

*****************************************

Gintas K garsą skaldo ir pjausto

MIESTO LAIKRAŠTIS 2010-12-07.

*****************************************

Marijampolės TV reportažas apie Gintą K 2010-11-30. Marijampoles TV reportage about

Gintas K. žiūrėti youtube

*****************************

Gintas K interview to Spain Radio-3 program Fluido Rosa 29 November 2010. from 52 till 70 minute. download podcast (82 mb).

*****************************

LRT- Ryto Allegro  2008-10-03

spalio 3 d. LRT “Klasikos” radijo laidoje Ryto allegro įvyko pokalbis su Raimondu Eimontu ir Gintu K apie elektroninės literatūros seminarą Bergene ir audiopoeziją. laida archyve čia arba atsisiųsti čia (52mb)

**************************

Užsienyje išgarsėjęs muzikantas: lietuviai vis dar laukia, kol juos atras

06-06-2008   delfi.lt  Vakarai.us

Mindaugas Peleckis,  korespondentas

Gintas Kraptavičius. Karlo  nuotr.

Vienas žymiausių Lietuvoje eksperimentinės muzikos (dar kitaip – garso meno) kūrėjų Gintas Kraptavičius, geriau žinomas kaip Gintas K, jau ne pirmus metus yra mūsų šalies novatoriškosios muzikos ambasadorius užsienyje. Jį vertina įvairiuose žemynuose. Tačiau kol kas kūrėjas gyvena viejose erdvėse – jaukiuose namuose Marijampolėje ir beveik begaliniame internete.

Gintas K sutiko pasidalyti mintimis apie eksperimentinės muzikos (garso meno) dabartį ir ateitį, jos perspektyvas užsienyje ir Lietuvoje, kultūros politiką.

 

Kokia, Tavo nuomone, šiuo metu eksperimentinės muzikos situacija pasaulyje ir Lietuvoje?

 

Trumpai tariant, šiuo metu eksperimentinei muzikai labai palanki situacija ir visame pasaulyje, ir Lietuvoje. 

 

Eksperimentinė muzika pripažinta ir įvertinta visuose lygiuose. Tai pritraukia ir akademinius kūrėjus, ir išlaiko undergroundo žavumą bei patrauklumą. Didelis pakilimas buvo prieš kelerius metus, kai kiekvieną pusmetį atsirasdavo kažkas naujo.

 

Dabartinis laikotarpis yra eksperimentinės muzikos kristalizacijos ir nusistovėjimo laikotarpis. Tai ir džiugina, ir liūdina: gerai, kad muzika praėjus metams nepasensta, tačiau liūdna, kad savotiškas proveržis jau baigęsis.

 

Ką iš eksperimentinės (o gal ją reikėtų vadinti kitaip – jei taip, kaip?) muzikos kūrėjų išskirtumei užsienyje ir Lietuvoje? Kas tavo favoritai ir kodėl?

Eksperimentinę muziką gal ir reikėtų vadinti kitaip, tik vis neaišku, kaip. Kai kas naudoja

microsoundo, elektroakustinės muzikos  terminus. Yra ir begalė kitų terminų, – faktas, kad terminologija nėra išbaigta. Dažniausia tai įvardijama kaip garso menas (sound art).

 

Favoritų neturiu, kiekvienas kūrėjas kažkaip kitoks, vis savaip domina. Vienas domina dėl skaidraus, kitas – dėl “purvino” garso, trečiu žaviuosi dėl nesuvokiamos ritminės dalies įvaldymo, ketvirtas pritrenkia field recordingo tikrumu. Stengiuosi klausytis daug muzikos. Atsiranda nauji vardai, nauja

muzika, kuri mane vis iš naujo sužavi.

 

Lietuvoje daug gerų kūrėjų, iš kurių  išskirčiau kaunietį garso (ir ne tik) architektą Darių Čiutą dėl to, kad jis subtiliai išgirsta, suvokia, pagauna, perteikia garsą. Reikėtų paminėti ir laptopų kvartetą “20/21”. Vis dėlto tai – ypatingas reiškinys gana apsnūdusioje Lietuvos eksperimentinės muzikos scenoje.

 

Dauguma Lietuvos garso menininkų vis dar gyvena romantiško genijaus būsenoje – laukia, kol juos kas nors atras. Pasaulyje pastebimas muzikos ir informacijos perteklius, todėl teisingas informacijos

pateikimas irgi yra menas. Tarkim, manyčiau, kad internetinis puslapis šiuolaikiniam menininkui yra būtinas. Žiauriai pasakysiu, bet jei informacijos apie žmogų ar renginį nerandu “pagooglinęs”

internete – tai man ir neegzistuoja.

    

Keliose šalyse tau teko koncertuoti? Kelių šalių leidyklos išleido tavo kūrinius? Užsienyje tapai žinomu, Lietuvoje – tik gana uždarame rate… Kodėl taip yra?

 

Koncertuoti teko Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje. Porą kartų, parėmus Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje, buvau nuvykęs i Berlyną , tiksliau, į festivalį “Transmediale”, kur buvo eksponuoti mano audio kūriniai. Suskaičiavau, kad 18 šalių leidyklos yra

išleidę mano kūrinius.

 

Apie “žinomumą”… Aplankytų šalių skaičius nelabai ką pasako, nes, tarkim, gavus kokio nors fondo ar savo šalies institucijų (kas įprasta kitose šalyse) palaikymą, ar apskritai pasitaupius pinigų (kas taip pat gana įprasta tarp turtingesnių šalių menininkų), galima koncertuoti visuose pasaulio kraštuose.

 

Eksperimentinė muzika – tai nekomercinė muzika ir tokios muzikos gerbėjų klubų nėra. Šios muzikos “žinomumas” skleidžiasi tam tikrose bendruomenėse, scenose.

 

Lietuvoje garso menu domisi tiek žmonių, kiek ir turi domėtis, kaip ir likusiame pasaulyje. Sienų dėl interneto nebeliko, ir padedama virtualios realybės sound arto bendruomenė naudojasi visais naujųjų technologijų privalumais ir yra  labai atvira, gyvybinga.

 

Palygink užsienio šalių ir Lietuvos kultūros politiką. Teko girdėti, kad užsienyje

eksperimentinės muzikos projektai finansuojami valstybės. Kada Lietuvoje būtų galima įsivaizduoti tokį dalyką? Kas turėtų pasikeisti, kad tai įvyktų?

 

Kaip jau minėjau, užsienyje, sakykime, Anglijos, Olandijos, Portugalijos kultūros institucijos stipriai remia garso meną, todėl tų šalių menininkai labai plačiai pristatomi pasauliui ir tai skatina tų šalių menininkus tobulėti ir pastoviai atsinaujinti. Remiamos ne tik menininkų kelionės, bet ir rengiami

įvairūs garso meno projektai įvairiai – per kompaktines plokšteles, parodas ar festivalius – pritraukiantys ir kitų šalių kūrėjus.

 

Neseniai teko sudalyvauti dviejuose projektuose Anglijoje ir Airijoje. Kompaktinė plokštelė “Soundtrack for a Mersey tunnel” (2008 m. ją išleido http://www.alandunn67.co.uk; tai – konceptualus 27 atlikėjų albumas, kuriame yra Ginto K kūrinys “The Light at the End of the Tunnel”, – M.P.), buvo

inspiruota 2 minučių ir 33 sekundžių, praleistų autobuse Nr.433, Mersey tunelyje,  jungiančiame New Brightoną su Liverpooliu. Puikaus dizaino leidinys išleistas 433 egzempliorių tiražu. 

 

Airijoje, Corko mieste, išleistas garso meno albumas “Bent it like Beckett”, skirtas airių rašytojo nobelisto Samuelio Becketto (1906-1989) 100-osioms gimimo metinėms paminėti, kuriame dalyvauja 100 garso menininkų iš viso pasaulio. Visa tai buvo remiama valstybinių institucijų. 

 

Lietuvoje sunkiai įsivaizduoju panašių krypčių projektus, remiamus  valstybės institucijų. 

 

Tačiau kadangi garso menas šiuo metu yra neatskiriama naujosios muzikos, šiuolaikinio meno dalis, garso meną Lietuvoje palaiko institucijos, kurių darbas tai daryti, bet viskas daroma be nuodugnaus išmanymo ir be meilės. Taip padarytas darbas lieka tik pliusiuku meno paraštėse… 

 

Ar galėtume užsienio eksperimentinės muzikos scenas skirstyti pagal šalis (pvz., švedų, amerikiečių ir kt.), o Lietuvoje – miestus (Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Klaipėdos, Utenos scenos)? Kokie jų skirtumai?

Stereotipiškai žiūrint, Prancūzijoje tvirta elektroakustinė, Vokietijoje –  techno, Skandinavijoje – industrial, Japonijoje – noise muzika. Bet tai – tik paviršutiniškas vertinimas. Per daug viskas susimaišę  ir  nacionaliniu pagrindu muzika nėra nei klausoma, nei publikuojama. Sistemingos kai

kurių žymių įrašų firmų kryptys tam tikra prasme pakeitė nacionalinius bruožus. Tarkime, visi žino Vokietijos leidybinę firmą “Raster-Noton” (tai – 1996 m. Chemnitzo mieste įkurta kompanija, leidžianti minimalistinės muzikos atlikėjų kompaktines plokšteles, – M.P.), jos skonį, suvokia, ko iš

jų tikėtis.

 

Net ir festivaliai, į kuriuos dėl finansinių priežasčių dažniausia kviečiami vietiniai atlikėjai, muzikine dalimi panašūs skirtingose šalyse. Lietuva šiuo atžvilgiu per maža, kad joje būtų kažkokie susiskaldymai, nors prisipažinsiu, kad, pavyzdžiui, Kaune man koncertuoti visada maloniau nei Vilniuje. 

 

Kokios naujausios eksperimentinės muzikos kūrimo tendencijos?

 

Reikia gyventi savo laikmečio aktualijomis, naudotis tomis galimybėmis, išraiškos priemonėmis, kurias suteikia laikmetis. Man nuoširdžiai gaila akademinių kompozitorių, kurie apsiriboja 200 metų senumo muzikos išraiškos priemonėmis, kurdami muziką klasikinės sudėties simfoniniam orkestrui.

Visi garsūs kompozitoriai gyveno savo laikmečio gyvenimą, buvo savo laikmečio muzikos novatoriai, ieškojo naujų išraiškos priemonių. 

 

Ne veltui Karlheinzas Stockhausenas (1928-2007) yra pasakęs, kad jei šiais laikais gyventų Ludwigas van Beethovenas (1770-1827), jis dienas ir naktis praleistų elektroninėje studijoje. Šiuolaikinis kompozitorius turėtų domėtis, ieškoti ir mokėti  naudotis šiuolaikinių technologijų

teikiamomis garso išgavimo, apdirbimo, perteikimo priemonėmis, nes įprastai natomis užrašyta muzika jau neatspindi šiuolaikinės muzikos galimybių. 

 

Kaip minėjau, dabar – savotiškas kristalizacijos laikotarpis, jame visko po truputį – ir technologijos, ir kūrybos metodai nusistovi. Esminį vaidmenį vaidina pati muzika, o ne muzikos koncepcija. Apskritai manau, kad konceptuali muzika yra blefas. Būtent garso meno terminas slepia nuostatą, kad atsiribojama nuo klasikinio muzikos supratimo, bet aš sakyčiau, kad atsiribojama tik nuo tradicinių muzikos išraiškos priemonių, nes ir eksperimentinėje muzikoje esmė yra pati muzika,

muzikalumas. 

 

Tautologiniame lygmenyje, kai žmonės nesupranta muzikos, pavadina ją konceptualia muzika. Bet dažniausia tai yra muzikinės patirties, bagažo stoka. Kiekvienai muzikai “atrakinti” reikalingi tam

tikri raktai, bet tai nėra konceptualumas.

 

Nemanau, kad daugelis projektų – laikini. Aš matau žmones scenoje apie 10 metų ir regiu, kaip vieni kyla, kiti krenta, o tai, sakyčiau, yra visiškai normali situacija mene. Atskiriems projektams pasirenkami skirtingi vardai – čia jau spręsti tam, kas taip daro, vėlgi situacija pakankamai normali.

Šiuo metu muzikos daug ir dominti gali keli dalykai iš karto, nors aš, tiesą sakant, abejočiau, ar vienas žmogus gali kokybiškai kurti skirtingų stilių muziką. 

 

Ar niekada nekilo noras emigruoti? Galbūt tai padėtų skleisti tavo kūrybą?

 

Nors puikiai jaučiuosi užsienyje, ypač dideliuose miestuose, ir mintys apie emigraciją nuolat sukasi galvoje, vis dėlto abejoju, ar kada išvyksiu gyventi kitur. Gal gyvenimas didmiestyje duotų stimulų

kūrybai, bet, manau, yra ir savotiškų minusų – būtent, pastovus skubėjimas. Nesakau, kad kūrybai reikia kažkokio ypatingo nusiteikimo ar aplinkos, bet, tarkime, neįsivaizduoju savęs kuriančio lėktuve, kaip tai darė “Goem” (1996 m. įkurtas olandų Franso de Waardo, Peterio Duimelinkso ir

Roelo Meelkopo trio vieną albumą – “Abri” – įrašė būtent taip, – M.P.). 

 

Kavos gėrimas vienose kavinėse su garsiais žmonėmis nevilioja, nes esmė –  kūryba, jos kokybė. Tik tai domina leidėjus. O ir šiuo metu dalyvauti pasauliniuose įvykiuose galima neišeinant iš savo kambario.

 

Nors dėl emigracijos niekada negali žinoti…

 

Kokie tavo artimiausi planai?

 

Future is now.

**************************

Gintas K: „Kompiuteris tampa folkloriniu instrumentu“

2006-11-20  Bernardinai.lt

Daugeliui iš mūsų kompiuteris – kasdienis darbo ir/ar pramogos instrumentas. Tačiau turime pripažinti, kad atsiradus jam, o ypač internetui, pakito ir muzikos suvokimas. Naujieji muzikos stiliai tik gimsta, jiems pavadinti dar nėra tokių nusistovėjusių terminų kaip „rokas“, „bliuzas“, „džiazas“. Kompiuteris muzikantams – jau ne tik pagalbininkas.

„Bernardinai“ ryžosi pažvelgti į naujausios muzikos gelmes ir pakalbinti apie jas vieną žymiausių Lietuvoje (tačiau pripažintą ir užsienyje) šiuolaikinės eksperimentinės elektroninės muzikos kūrėjų – marijampolietį Gintą Kraptavičių (Gintą K).

Esi vienas žinomiausių muzikos, kurios stilistiką labai sunku nusakyti žodžiais, kūrėjų Lietuvoje. Lengva su pankais, metalistais, gotais – o kaip vadinti Tave? Kas esi kaip muzikantas?

Dažniausiai esu įvardijamas garso menininku, kartais kompozitoriumi. Ir vienas, ir kitas pavadinimai skamba gremėzdiškai. O kaip muzikantas esu tiesiog žmogus, kuriantis elektroninę muziką, bandantis suorganizuoti garsus į estetinį potyrį. Pankai, metalistai, gotai – tai vis dėlto šiandien yra kol kas subkultūros, o garso meno subkultūrai priskirti niekaip neišeitų. Garso meną galima traktuoti kaip naujųjų medijų meno, tarpdisciplininio meno sudėtinę dalį arba savarankišką šiuolaikinio meno šaką, kuri dažnai pristatoma šiuolaikinio meno centruose, muziejuose, galerijose, įvairiuose festivaliuose, parodose, meno mugėse.

Tai, ką darau, galima pavadinti eksperimentine elektronine muzika, bet noriu pabrėžti, kad tai vartoju kaip abstraktų terminą. Elektronine eksperimentine muzika galima vadinti microsound, glitch, noise, post minimal, digital, elektroakustinę muziką, kuriamą ir atliekamą dažniausiai kompiuteriais maždaug nuo1995 metų.

Nepaisant to, kad kaip Gintas K išleidai jau 7 albumus (dar du – pavadinimu „Modus“), daugelis jų – užsienio leidybinių kompanijų (Vokietijos, Slovakijos, Portugalijos, Jungtinių Valstijų, rinkiniai – Japonijos, Australijos, Meksikos, Ispanijos) produktas. Kodėl? Ar lietuviams tokia muzika neįdomi?

Aš tokio klausimo sau nekeliu. Šiais interneto laikais geografinės sąvokos tampa labai miglotos. Jei muzika leidžiama užsienio leidybinių kompanijų, dar nereiškia, kad ji neįdomi lietuviams, ir atvirkščiai – jei ji leidžiama Lietuvoje (ypač jei online leidinyje – mano manymu, online leidimams taikyti geografijos sąvokos išvis neįmanoma), dar nereiškia, jog ji būtent čia ir klausoma. Bet ne paslaptis, kad tokio pobūdžio leidybinių kompanijų Lietuvoje paprasčiausiai nėra .

Kas yra Gintas K? Kodėl būtent K? Gal Tau darė įtaką Kafka? Kokiais slapyvardžiais esi dar žinomas kaip kūrėjas? Žinau, jog tai pat esi ir vienos pirmųjų Lietuvoje (jei ne pirmosios, visgi įkurta dar 1987-aisiais, kai iš pradžių grojo psichodelinį new wave) industrial grupės „Modus“, išleidusios du albumus (1995 ir 1998 m.) narys. Beje, ar vienintelis?

Man patinka Kafka. Savo laiškuose kartą jis prisipažino, kad vienais metais normaliai jautęsis ne ilgiau kaip  5 minutes… Deja, su Kafka Gintas K nelabai ką turi bendro. Gintas – mano vardas, o K – pirma pavardės Kraptavičius raidė. Paprastai esu pristatomas kaip Gintas K, labiau akademiniuose leidiniuose rašoma Gintas Kraptavičius. Meniniam pseudonimui naudodamas vardą ir pirmą pavardės raidę nepadariau jokio atradimo, tai pakankamai įprasta tarp muzikantų .

Prie „Modus“ ištakų esame dviese – Darius Klišys ir aš. Per industrinį „Modus“ laikotarpį  koncertų metu prisijungdavo Marijus Sagulinas.

Marijampolė ir ta muzika, kurią kuri. Koks jų santykis? Ką miestas M. mano apie Gintą K?

„Dvylikos kėdžių“ herojus, paklaustas, kiek jam metų, atsakė: „Mokslui, kuriam šiuo metu atstovauju, tai nesvarbu“. Panašiai galiu atsakyti ir aš: garso menui, kuriam šiuo metu atstovauju, mano geografinė vieta nesvarbi. Aišku, galima daryti prielaidą, kad, jei gyvenčiau džiunglėse ar kitur, kur įdomi garsinė aplinka, susidomėčiau field recording‘ais, bet kol kas taip nėra…

Kas yra field recording‘ai?

Panašiai kaip fotografija, tik fiksuojamas ne vietos vaizdas, o garsas. Paskui garsas arba apdorojamas skaitmeniniu būdu arba paliekamas toks, koks yra. Dabar field recording‘ai laaabai populiaru. Viename leidinyje su tokiu darbu ir aš esu dalyvavęs. Tai – Jungtinėse Valstijose leistas rinkinys „phonography.org 5“, kuriame yra mano kompozicija „Invite round for a cup of tea“.

Papasakok savo trumpą CV. Kada gimei, kur mokeisi, ir – svarbiausia – kaip atėjai į muziką? Kokius kryžiaus kelius perėjai, kol pradėjai kurti tai, ką kuri dabar?

Gimiau 1969 m. Esu baigęs Vilniaus J.Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą ir Vilniaus muzikos akademijos Klaipėdos fakultetą.Į muziką aš nėjau, ji visada buvo šalia manęs arba net ne šalia, o manyje, ir aš joje. Pradėjau groti pankroką rūsiuose maždaug 1983 m. ir natūraliai priėjau prie to, ką kuriu šiandien. Muzikoje joks forsavimas neįmanomas. Tu negali priversti savęs patikėti, kad tai yra gerai, jei to nesupranti ir jeigu tau tai iš tikrųjų nėra gerai. Bet žiūrėjimas plačiau visada būtinas, kitaip nebūtų pažangos. 

Kai pradėjome bendrauti, sužinojau daug negirdėtų pavardžių ir pavadinimų. Išvardyk, kokie kūrėjai darė Tau įtaką ir kokia tai per muzika. Pavyzdžiui, Iannis Xenakis, Bernardas Parmegiani… Kas tie monstrai?

Man patinka muzika, leidžiama „Raster Noton“, „12k“, „Mego“, „Touch“, „Cronicaelectronica“ ir panašių leidybinių kompanijų. Elektroninės/elektroakustinės muzikos korifėjai Iannis Xenakis, Bernardas Parmegiani ar Karlheinzas Stockhausenas mano kūrybos niekaip neveikė. Senųjų elektronikos kūrėjų beveik visiškai neklausau, nors esu su beveik visų jų kūryba susipažinęs. O B.Parmegiani kūryba dėl savo skambesio naujumo pastaruoju metu man labai patinka.

Apibūdink, kaip kuri savo muziką (beje, nemažai jos galima parsisiųsti iš muzikanto tinklalapio http://gintask.dar.lt).

Žinoma, kaip ir kiekvienai kūrybai, būtinas įkvėpimas, tačiau kokią įtaką kuriant muziką daro modernios technologijos? Ir kas yra tas paslaptingasis microsound, granulės ir panašūs lietuviui baugūs dalykai, kurie Tau prasprūsta iš lūpų, kalbant apie šiuolaikinę muziką?

Kuriu labai paprastai: atsisėdu prie kompiuterio (savo muzikos instrumento), atsidarau programą ir spaudau virtualius mygtukus, sukinėju virtualias rankenėles, kol kažkas suskamba. Jokios technologijos už tave muzikos nekuria ir nekurs. Ir dar manau, kad kūrybai ne tiek įkvėpimas svarbus, kiek nuolatinis formos palaikymas. (Matyt, ne veltui viename internetinių Ginto K puslapių yra angliškas moto: „Aš nekaltas dėl to, tiesiog mano kompiuteris negali sustoti“, – M.P.)

Granulės – tai muzikinis efektas, kai garsas išskaidomas į daugybę mikrogarsų, o microsound – palyginti naujas muzikinis terminas, reiškiantis šiuolaikinės elektroninės/elektroakustinės muzikos kryptį. Matai, microsound, sound art, clic&cuts, glitch, post noise, minimal techno, digital, computer algorithmic iš dalies (bet tik iš dalies) – tai tik burtažodžiai, nes kiekvienai naujai meno rūšiai apibūdinti reikalingi nauji terminai, nes negalima pilti jauno vyno į senus vynmaišius.

Kiek kainuoja įranga, kuria kuriama tokia muzika? Ar įmanoma iš jos pragyventi? Kokie Tavo albumų tiražai?

Įranga – kompiuteris. Pragyventi iš šios muzikos nelabai įmanoma, aš pragyvenu iš savo darbo. Tiražai įvairūs – nuo 50 iki 1000 kopijų, o kiek žmonės parsisiunčia internetinių leidinių – nežinau.

Kokius savo albumus laikai labiausiai vykusiais? Kodėl? Kokie artimiausi/tolesni kūrybiniai planai?

Nežinau, kurie labiausiai vykę. Labai retai klausau savo muzikos po to, kai ji jau būna išleista. Albumas išleidžiamas, ir jis tarsi gyvena savo gyvenimą. Man muzikoje svarbiausia vis dėlto yra esamasis laikas. Apie planus vėlgi geriau iš anksto nekalbėti.

Kur esi koncertavęs? Kokie įspūdingiausi renginiai, kuriuose teko groti/būti? Ar bendrauji su bendraminčiais užsienyje? Kaip kitose šalyse žiūrima į tokią muziką, kurią kuri Tu?

Koncertavęs esu Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje. Įspūdingiausias renginys, kiek man teko būti ir kuriame kaip garso instaliacija buvo pristatytas mano darbas – Berlyne vykstantis Transmediale festivalis. Tai – vienas didžiausių, pribloškiančių savo apimtimi ir kokybe, tarptautinių medijų meno festivalių pasaulyje.

Su bendraminčiais užsienyje (ar egzistuoja internete „užsienio“ sąvoka?) nuolat bendrauju – interesų ir klausomos/kuriamos muzikos kontekstas yra tas pats: ar aš gyvenu Lietuvoje, ar kitas gyvena Australijoje. Scena yra globali. Su įvairiausių mailinglistų, forumų pagalba, radijo laidų, podcastų, broadcastų dėka  gali stebėti/dalyvauti įvykiuose, festivaliuose tiesiogiai įvairiose pasaulio vietose, net neišeidamas iš savo kambario. Šiuo metu microsound, elektroninė (ne klubinė) muzika pasaulyje tiek paplitusi, kad kartais ji vadinama digital folk muzika. Digital folk reiškia, kad aš Lietuvoje ar žmogus Australijoje, turintis kompiuterį, tas pačias programas ir mėgstantis tuos pačius dalykus, gali panašiai groti. Ta prasme kompiuteris tampa folkloriniu instrumentu. O pasaulis tampa globaliu kaimu tikrąja šio žodžio prasme. Devynerius metus aktyviai gyvenu internetinį gyvenimą, ir būtent tai mano kūrybą veikia beveik visu 100 % .

Ir Lietuvoje, ir kitose šalyse į muziką, kurią aš kuriu, žiūrima normaliai. Vokietijoje ar Prancūzijoje, kur elektroninės muzikos tradicijos gyvuoja daugiau nei 50 metų, nereikia įrodinėti, kas yra ir kas nėra muzika, kaip kartais vis dar nutinka Lietuvoje .

Kompiuteris iš tikrųjų yra dar labai jaunas instrumentas, ir viskas jam dar ateityje. Manau, mąstant futurologiškai, turėtų atsirasti naujas muzikos raštas, nes senasis muzikos užrašymas natomis nebepajėgia  atspindėti šiuolaikinės muzikos.

Kalbino ir parengė Mindaugas Peleckis

****************************

MediaArtCentre – Interview: Gintas k (Lithuania)

June 10th, 2006

—>
1.
Question:
When did you start making music, what is/was your motivation to do it?
Answer:
started 12 years old. motivation.. hmm – fun ,otherness


  1. Question:
    Tell me something about your living environment and the musical education.
    Answer:
    have master degree in music . living in a house, room full of cd’s

  2. Question:
    Is making music your profession? What is the context in which you practice music nowadays?
    Answer:
    making music it is not my profession .it is two context – i am music teacher and i am sound artist.

  3. Question:
    How do you compose or create music or sound? Have you certain principles, use certain styles etc?
    Answer:
    compose most in intuitive way. do not have any principles.

  4. Question:
    Tell me something about the instruments, technical equipment or tools you use?
    Answer:
    pc

  5. Question:
    What are the chances of New Media for the music production in general
    and you personally?
    Answer:
    i hope new media very helped to blossom sound art in general

  6. Question:
    How about producing and financing your musical productions?
    Answer:
    so, lets talk about sex …..

  7. Question:
    Do you work individually as a musician/soundartist or in a group or collaborative?
    Answer:
    mainly as individual .sometime in collaborative with others artist
    Question:
    If you have experience in both, what is the difference, what do you prefer?
    Answer:
    prefer individual. but it depends.

  8. Question:
    Is there any group, composer, style or movement which has a lasting influence on making music?
    Answer:
    it is changing every time .

  9. Question:
    What are your future plans or dreams as a soundartist or musician?
    Answer:
    to plan something is unrewarding task

**********************

interviu: scena (1 d.)

interviu: scena (2 d.)

Pokalbis Balse (nors dėl šįkart pasirinkto „anketinio“ formato jį būtų tiksliau vadinti kolektyviniu interviu) apie Lietuvos garso meno ir eksperimentinės elektroninės muzikos sceną su Artūru Bumšteinu, Dariumi Čiuta, Antanu Jasenka, Gintu Kraptavičiumi, Gyčiu Skudžinsku.

>Interviu perspausdintas knygoje Medijų kultūros balsai. Teorijos ir praktikos

********************

Space Junkies Magazine – Independent Music, Arts, Fashion & Entertainment Magazine – March Issue 2005.

Wednesday Elektra [Wednesday]: Well, well, we haven’t heard much from you lately! How have you been?
Gintas Kraptavicius [Gintas K]: Everything is OK – I am sitting at home facing a computer.

Wednesday: Tell our readers a little bit about yourself and why you started composing music.
Gintas K: Well, I am male and so on. Why I started composing music? I don’t know why. It seems that creating music interested me more than anything else.

Wednesday: I’ve known your music to have very resonating drones in a minimalist ambient type of way, explain to our readers what they’d hear if they listened to one of your songs or albums.
Gintas K: I hope they will hear music if they listen to it.

Wednesday: What are some of your influences and how do they reflect in your music?
Gintas K: I don’t know if it is useful to talk about influences. I can say what I like, what kind of music I like now, but I don’t know if it reflects in my music. I can say that right now there is some calmness in experimental music. Anyway I like Raster Noton, 12k, Pan Sonic Releases, Onkyo (Yoshihide Otomo, Sachiko M), etc.

Wednesday: How do you go about creating the type of music you do? Are you one of those artists that solely uses his computer to make “noise” or do you add more elements into your music? Explain your writing and recording process to us.
Gintas K: I am using a computer and a midi keyboard because I am a professional music artist – I have a diploma from the Music Academy for saxophone (but can play the piano as well). Creation is not a writing process for me, it is only recording. I am doing something with the software until it sounds good for my ears; I get a satisfaction from it or at least until I feel some pleasure and that is only when this feeling tells me that I am in the right direction (if I am).

Wednesday: You’re from Lithuania, correct?
Gintas K: Yes

Wednesday: What’s the music scene like there? I think you’re the only artist I know from Lithuania!
Gintas K: Sure, I am not the only artist in Lithuania. Here it is quite warm and a good scene for experimental electronic music. I can’t say it’s big because in Lithuania there are 3 million people living here.

Wednesday: Are there any musicians or bands forming collectives or festivals in which all Lithuanian artists can partake in?
Gintas K: Musician’s – Darius Ciuta, Audio_Z, Atrac, Antanas Jasenka, Arturas Bumsteinas, Skardas and so on. Net labels of Lithuanian music SURFACES http://surfaces.tinkle.lt/. Festivals: Garso Zona http://www.smic.lt/gz; Jauna Muzika http://www.mic.ltest_jaunamuzika04.htm/f and Centras http://www.smic.lt/

Wednesday: How do you go about promoting or showcasing your music to the rest of the world?
Gintas K: Usually on some mailing lists. Sometimes in festivals and exhibitions.

Wednesday: What are you currently working on?
Gintas K: Well, I don’t know myself, I’m working on something…

Wednesday: Do you have any albums or new releases in the works or coming out in the new year?
Gintas K: Yes, but it’s better not to talk about it until it’s released!

Wednesday: If so, what will your new music sound like in comparison to some of your older works?
Gintas K: It is hard for me to say, but I think it will be lighter than my past works.

Wednesday: Where would you like to see your music 10 years from now?
Gintas K: Only one place – in the hearts of people.

Wednesday: What are some of your future goals and current goals?
Gintas K: To create good music.

Wednesday: Well, thank-you for taking the time to do this interview with me, sorry I don’t have many questions for you! So, if you have any comments, advice, or news to share, this area is all yours!
Gintas K: All the best. Visit me at: http://www.smic.lt/htm/menininkas/gintas_k http://www.cronicaelectronica.org/?a=gintask (Cronica 024~2005), http://surfaces.tinkle.lt/ (srfc002). You can hear some of my music online at the following sites: http://www.sinewaves.it/s3p002.htm, http://www.audiobulb.com/rootofsine.htm, http://www.picturesinmymind.com/remixes.html, and http://www.quietamerican.org/vacation.html

****************************************

Magazine  Tango Nr. 9 , 2002

Dviprasmybė ir yra turtingumas – J. L. Borges

Robertas Kundrotas. Tavo muzikinė pradžia ir praeitis.

Gintas K. Pradžia tikriausiai galima laikyti muzikos mokyklą ir tuo pačiu metu pankroko grojimą rūsyje. Vėliau – mokslai Talat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, Vilniaus muzikos akademijoje [Klaipėdos fakultetuose] ir tuo pačiu metu grojimas grupėje MODUS. Su Modus išleisti keli albumai, iš kurių du paskutiniai, galima sakyti, yra vieninteliai elektroninės industrinės muzikos pavyzdžiai tuometinėje Lietuvos padangėje. Tai ir yra praeitis.

Papasakok apie Modus. Kaip susikūrėte, kiek laiko egzistavote? Įdomiausi įvykiai, koncertai, bendravimas su kitais žmonėmis Lietuvoje ir pasaulyje.

Modus susikūrė apie 1988 m. Grojama muzika buvo artima elektronikai, sumišusiai su new wave. Tuo metu įrašėme du albumus, kurie liko nežinomi platesnei auditorijai. Vėliau Artūrą M. pašaukė į privalomą tarnybą, o Darius K. išvyko į JAV. 1994 m. Dariui grįžus iš Amerikos ir parsivežus tiems laikams gan pažangią elektroninę aparatūrą, atnaujinome Modus, pakeitę grojimo manierą į tuo metu imponavusią industrial kryptį (industrial įvardinu viską nuo Einsturzende Neubauten iki Nine Inch Nails). 1996 m. įrašėme albumą Užsikrėtę mirtimi, kurį išleido Dangus Productions. 1998 m. įrašėme albumą Mėgaukis tyla, kurį išleido Black Orchid Productions. Tai štai… Kaune kažkokio laikraščio pristatymo metu teko koncertuoti kartu su Stasiu Povilaičiu. Studijose ir koncertuose pastoviai būdavo problemų su distortion efekto naudojimu vokalui – inžinieriai niekaip nesuprasdavo, ko aš noriu. Apskritai, tai, ką tuomet darėme Lietuvoje, buvo nauja, bet Vakaruose jau egzistavo šios muzikos rinka su savais standartais. Paskutinį albumą įrašinėjau vienas, todėl galima sakyti, kad Modus ne iširo, bet palengva transformavosi į projektus Ginto K. vardu.

Kas turėjo įtakos kūrybos ir pasaulėžiūros formavimuisi?

Niekas neatsiranda iš nieko. Įtakos egzistuoja ir beprasmiška būtų tai neigti. Įtakos ateina iš perklausytų CD, bendravimo su žmonėmis, aplankytų parodų, interneto, knygų, galų gale iš TV. Svarbu, kokią pasirenki įtaką ir kiek tai kūrybiškai transformuoji, panaudoji savo kūryboje.

Kaip gimė potraukis eksperimentuoti?

Apie potraukį groti ir taip pat eksperimentuoti (nes grojimas visuomet yra žengimas į terra incognita) galima kalbėti kaip apie kai ką daugiau nei tik kaip apie potraukį. Tai – būtinybė realizuoti save. Iš dalies nesvarbu, kaip tavo kūrybą vertina kiti. Aš pats, atlikęs kokį nors kūrybinį aktą – ar tai būtų sukurtas muzikinis kūrinys, ar atliktas performansas, ar sugalvotas konceptualus veiksmas, ar sukurtas poezijos posmas – jaučiuosi kur kas geriau. Normaliam egzistavimui būtina kokia nors (nesvarbu kokia) kūrybos forma.

Ar netraukia kitos savirealizacijos formos: religija, dvasinė ar ritualinė praktika, meditacija?

Tikėjimas ir visos su juo susijusios dvasinės ir ritualinės praktikos yra neatskiriama gyvenimo dalis ir tai yra kažkas panašaus į pastovų budėjimą statiškoje būsenoje, bet tai nėra veiksmas. Tikėjimas – tai tvirtas pagrindas kojoms, bet ne savirealizacija. Dažnai religiniai, ritualiniai dalykai grubiai sumaišomi su muzika, ko pasėkoje gaunasi daug niekalo.

Esi muzikos mokytojas. Darbo ir kūrybinių ieškojimų santykis?

Iš savo įvairiausių darbų (t. y., už kuriuos gaunu pinigus) kūrybinių minčių nelabai pasisemiu… Anksčiau, kai radijo stotyje Kapsai vedžiau alternatyvinės muzikos laidą “Keliai ir Klystkeliai”, gaunama informacija, be abejo, buvo stimulas kūrybai. Bet informacijos gausa jokiu būdu nereiškia ir jos kokybės (ir tame slypi kai kurie pavojai).

Plačiau paaiškink informacijos gausos santykį su kokybe.

Kai per savaitę gauni tiek CD, kad nespėji fiziškai jų perklausyti, pradeda veikti konvejerio principas: į muziką neįsiklausai, o tik perklausai. Vertinimo kriterijai tampa neaiškūs. Nereikia pamiršti, kad blogos muzikos pasaulyje yra leidžiama kur kas daugiau, nei geros (nepadeda čia net atskirų leidybinių firmų išskirtinumas). Kita vertus, blogos muzikos, matyt, nėra, nes kiekviena muzika turi savo klausytoją. Perleisdamas per savo ausis masę prastų CD, galų gale paprasčiausiai save užterši, nekalbant jau apie tai, kad tai suryja didelę dalį brangaus laiko ir gali prasprūsti neišgirsta tikrai gera muzika (kas yra blogiausia).

Vis tik apie pedagoginį darbą dar kelis žodžius.

Jei tik butų įmanoma, pedagoginio darbo nedirbčiau. Aišku, esu patenkintas, kad užsidirbu pragyvenimui tokiu būdu, o ne, pavyzdžiui, kasdamas griovius. Bet pasikartosiu – jei tik būtų galimybė, nedirbčiau nei šio, nei jokio kito darbo. Daugumos žmonių sąmonė yra tiek sužalota sistemos, kad darbą jie laiko privalomu, savaime suprantamu šio gyvenimo atributu. Aš taip nemanau.

Leidyba. Įdomiausi muzikiniai įvykiai.

Jokia leidyba nevyksta. Modus paskutinis albumas išleistas Slovakijoje 1998 m. Po to 2000 m. keli kūriniai buvo išleisti Vokietijoje CD kompiliacijose. Keliose ŠMC parodose atlikau perfomansų, pristačiau garso takelių. 2000 m. įrašyta muzika kino filmui “Žvaigždžių kasmet vis mažiau” (režisierius L. Kairys). Kai kas iš dabartinės kūrybos patalpinta interneto kompiliacijose. Tapo įprasta performansų, muzikos pavidalu sudalyvauti R. Jaro organizuojamuose avangardiniuose festivaliuose Kaune.

Susidomėjimas akcijomis, hepeningu, performansų. Garso, vaizdo, teksto, judesio, veiksmo tarpusavio santykis tavo kūryboje.

Kai kažkada nusibodo kopijuoti su sempleriu, dauginti taktą po takto, pasinėriau į konceptualizmą. Mane tai sudomino, kadangi jame nėra techninių ribų, gali pilnai išnaudoti savo fantaziją, kūrybinius proto gebėjimus. Ir, be abejo, konceptualizme egzistuoja stiprus žaidimo elementas. Konceptualiam kūrinyje savo vaizduotės pagalba jį (kūrinį) išgyveni savo viduje, vėliau užrašai, ir kitas, perskaitęs tai, taip pat gali tai įsivaizduoti, išgyventi. Taigi, veiksmas ar performansas viešai gali būti niekada ir neatliktas, bet tai nebus kliūtis jo egzistavimui. Kai tuo tarpu muzikinis kūrinys, nors ir gali būti sumanytas iš anksto, dažnai kūrybos metu intuicijos pagalba veda į visišką kūrinio išbaigtumą savitais, jam vienam težinomais keliais. Ir tam, kad kitas žmogus jį išgyventų, jis turi būti atliktas, įrašytas, t. y., kūrinys privalo egzistuoti kažkokiu materialiu pavidalu. Ir dar visiškai neaišku, ar žmogus, išgirdęs tavo kūrinį, jį supras, kaip norėjai, kad tai suprastų, jei išvis supras. . . Kai tuo tarpu konceptualizme dažnai tiksliai įvardini, ką nori pasakyti, t. y., įvardini kontekstą. Idealiausiai, mano manymu, būtų tvirtas muzikinis pagrindas su gera koncepcija, kas tuo pačiu metu stimuliuotų ir jausmus, ir protą (aišku, mintyse turiu naująjį meną, o ne operas ir pan.).

Kur riba, skirianti konceptualų kūrinį nuo muzikinio darbo? Juk pats atlieki garsinius performansus, akcijas. Pateik samprotavimus su gyvais pavyzdžiais.

Riba galima laikyti kūrinio užgimimą, vėliau viskas išties gali susimaišyti. Muzikiniame kūrinyje svarbiausias išeities taškas yra muzika, kai tuo tarpu konceptualiam kūrinyje svarbiausia yra idėja, o muzika tik iliustruoja idėją. Kai pradedu kurti muzikinį kūrinį, nežinau, kaip jis pasibaigs. Aš leidžiuosi nešamas garso srovės, pasiduodu intuicijai (bent jau šiuo metu, kai kuriu muziką su kompiuteriu) ir kūrybos eigoje visa tai tampa tuo, ką galima įvardinti išbaigtu kūriniu. Kuriant konceptualų kūrinį, pirmiausiai gimsta mintis ir tik vėliau ji įvelkama į kokią nors “žmonišką” intriguojančią formą. Nors kai kada konceptualiam veiksmui padaryta muzika yra pakankamai stipri, ir ji gali funkcionuoti kaip atskiras kūrinys. Pvz., performanso “Kvietimas arbatos” idėja gimė darbe užsikaitus rusišką arbatinuką ir tyloje įsiklausius į jo skleidžiamus garsus. Mintis buvo tokia, kad muzika aplinkui mus egzistuoja įvairiausiomis formomis (žinoma, idėja nėra nauja), tik reikia žmonėms suteikti galimybę ją išgirsti. Vėliau suformulavau tekstą. Dar vėliau atlikau veiksmą ir įrašiau tai į CD. Įgarsinto arbatinuko garsai nustebino net patį mane, – tai buvo tikra muzika! – be abejo galinti funkcionuoti nepriklausomai nuo teksto. Projekte “Garsas + vaizdas” (ŠMC, 1999 m.) svarbiausiai buvo tekstas, o performanso atlikimas buvo tik iliustracija. O parodoje “Lietuvos dailė 1989-1999” kūrinys “Kvietimas arbatos” buvo pristatytas tik garso takelio pavidalu.

Naujojo meno padėtis Lietuvoje tavo akimis. Aukštas ir žemas menas, jų koegzistavimas, sankirta.

Naujasis menas Lietuvoje, manau, dažnai apsigaubia elitiškumo, išskirtinumo, ezoterikos skraiste (XX a. pradžios menininko sindromas). Kai tuo tarpu Vakaruose (“Vakarai”, aišku, sąlyginis įvardinimas) tai yra pop kultūros neatskiriama dalis. Dažnai naujasis menas apsiriboja ŠMC parodomis, kur, galima sakyti, jau susiformavęs tam tikras elito sluoksnis, o tai yra kliūtis meno vystymuisi. Blogai, kai kas nors gali nuspręsti apie kūrinio žalingumą, destruktyvumą ir tuo nulemti jo likimą. Žmonės yra ne visuomet pasiruošę atitinkamai suvokti kūrinį, jo kontekstą ir todėl ne visada gali teisingai vertinti, įvardinti tai menu ar ne menu. Tokie menininkai kaip Damien Hirts, Andrės Serrano tikrai negalėjo atsirasti Lietuvoje, nes mes gyvename ten, kur gyvename, t. y. , Lietuvoje su savo 3,5 milijonų žmonių, be meno rinkos ar pasirinkimo, su savo socialine, moraline terpe, patirtimi ir priklausomybe nuo to. Iš kitos pusės po naujojo meno vardu randasi ir daug žemos prabos meno, kas yra tik meno simuliavimas. Ir šiuo atveju čia negali padėti jokie kontekstai ar konceptualumai, nes tai yra tiesiog prastas menas, neturintis jėgos. Aukštą meną atskirti nuo žemojo visiškai paprasta: aukštasis menas turi finansavimą, o žemasis – ne. Iš čia – jų egzistavimas bei sankirta.

Muzikiniai ir meniniai pokyčiai pasaulyje, tavo vertinimas, nauji vardai, idėjos, srovės, perspektyvos.

Paskutiniu metu man patiko Sachiko M. darbai, nes ji kūrybiškai naudoja daug platesnę dažnių skalę, nei mes esame įpratę. Manau, kad ateityje prasiplės naudojamų dažnių diapazonas, o tai sąlygos naujas muzikines kryptis, galimybes. Turėtų būti paviešintas dažnių poveikis žmogui. Įvairūs dažniai atakuoja įvairias smegenų žievės dalis, kurios sukelia įvairius jausmus, išgyvenimus: linksmumą, liūdesį, susimąstymą ir t. t. taigi, reikia išsiaiškinti, kokie dažniai veikia atitinkamas smegenų dalis ir sukelia skirtingus jausmus. Tuomet nesunku išleisti CD (nes gal atitinkamam dažniui reikalingas atitinkamas laiko kiekis iš vibruoti skirtingus jausmus – laiko momentas čia svarbus), kurie skirti, pvz.: džiaugsmui, liūdesiui sukelti, intelekto stimuliavimui ir t. t. Mes dažnai klausome muzikos būtent dėl šių dalykų, taigi tuomet muzika tampa kaip ir nereikalinga… (tai šiokia tokia muzikinė avantiūra) Muzikinė ateitis, manau, priklauso kompiuteriams, nes kaip muzikos instrumentas kompiuteris ypatingai jaunas ir turi begales neišnaudotų galimybių. Dabar tik pradeda skleistis internetinis menas, taigi šioje srityje taip pat reikia laukti ryškaus šuolio. Skeptiškai žiūriu į naujųjų technologijų manipuliavimą žmogumi ir manau, kad kūrybinė mintis visuomet bus meno avangarde.

Kas dar patį domina šiuo laiku?

Paskutiniu metu stipriai susidomėjau naminio vynuogių vyno darymu. Manau, čia slypi didelės perspektyvos, pvz., iš vyno galima daryti grapą. Apskritai, namų sąlygomis galima išdarinėti įvairius dalykus, o ne tik kurti kompiuterinę muziką ar elektroninius laiškus rašinėti [pvz., tokiais adresais: gintaskr@mari.omnitel.net; gintaskr@takas.lt; http://www.o-o.lt/action/jutempus/ 9.html].

Trys svarbiausi dalykai gyvenime.

Svarbiausia gyvenime yra ištarti žodžius: “Svarbiausia gyvenime”.

Ačiū už pokalbį. Geros kloties garsų pasaulyje.

Tango Nr. 9

Advertisements